Tas platanas tau per žemas,
Kur Paryžiuje per vasarą žaliuoja,
Kur karietos iš Bolonės parvažiuoja,
                         saulei blėstant.
Jų languos panelių akys žaižaruoja,
                         orui vėstant.
 
Tik užuolaidas karietoje praskleidžia,
O į kojas pažiūrėti jos neleidžia –
Nei vežikas nepamato tų panelių,
Jas nuveždamas į mulenružo balių.
 
Ir nebus jau jokio žiedo, nei platano
Prie nutilusio ir žiemiško fontano.
Ne Paryžius čia, ne Vilniuje, ne gatvė,
Vien tik mano daug žadėjusi vienatvė.
 
Meta medžiai žalią rūbą iki galo
Nuo rudens iki pavasario finalo.
Medžių šakos suvaidino savo rolę
Ir prarado jų žaliavimo kontrolę.
 
Kai ir lapas kiekvienam kažką pasako,
O dabar jisai nukritęs baigė šneką.
Ir palangėje nežydi jau jazminas,
Jau kitu vardu jo pumpuras vadinas.
Tik panelės visą laiką tokios pačios,
Vis į žiedą man panašios jas pamačius.
 
Kai šukuojasi šalia manęs mergaitė,
Jai monetą įdedu į kraitį.
Tai ir viskas kuo padėti jai galėjau –
Kažkada tokias kaip ji ir aš mylėjau.
 
 
Bet nebus jau jokio žiedo, nei platano
Prie nutilusio ir žiemiško fontano.
Ne Paryžius čia, ne Vilniuje, ne gatvė,
Vien tik mano daug žadėjusi vienatvė.
 

Vilniuje, 2013-12-18
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43-11, Vilnius. Tel. 861399523.
El. paštas jonas.baranauskas52@gmail.com