Pažiūrėki į pačią ryškiausiąją
Rudenio žvaigždę,
O kitas suskaičiuok,
Užsimerk ir klausyk...
Neskubėk – jau naktis,
Šokim rumbą apsvaigę...
Negerai be tavęs...
Ir sunku su tavim...
 
Kūną šiurpina siaučiančio
Vėjo fokstrotai,
Kraupiai lanksto medžius,
Nebespėjančius jam iš paskos.
Plėšia jų drabužius,
Darko grožį ir taip jau ribotą.
O ir mes laikini...
Tiktai dar nepriėję ribos...
 
Kelios naktys, trys dienos
Ir sopantis skiria atstumas,
Tampa įpročiu tavo skambučiai
Kaskart dažnesni...
Aš sklendžiu dangumi –
Ta ryškioji žvaigždė, ta klajūnė –
Ir vilioju pašokt...
Tu spindėjimą mano jauti...