PROZA EILĖRAŠČIU
 
Rankas iškėlei ir nuskridai
Nuo akmeninės šventoriaus tvoros į violetines gelmes –
Į lapų šūsnį –
Mieloji, dabar matau – mačiau tave iš žalvarnio, o gal
Iš šarkos skrydžio, kai tu skridai – nuo švento mūro
Į raudonus – o čeža –   ano raudono rudenio
Klevų lapus... klevai aukšti užu šventoriaus aptvaro, – šiapus krūvas sugraibstė
Vargonininkas gal su pačia, gal gaspadinė atitrūkus nuo virtuvės...
Bet kas priklojo  tiek patalų žemai šalia kamienų,
Tavo skrydis neužgeso klevų liepsnos bangoj –
Plasnojo skrydis tolių toliuos – jau mano glėbyje, ir metų metuos –
Mat  pasivijo žalvarnio, o gal tai sakalo akis –
Per miškus – klajojantį autistą, ir –
Skriejam  abu, mažute, išaugus skrydyje, ir tveria
Skrydis per aukso rudenį, – pranersim žiemą,
Sparnu sparnan, ir uždainuos žiedai,
Niūniuos vargai, nelaimės klykaus, ir nelauktì
Uodai ir slibinai... ar atlaikys sparnai, – bet tas šventorius...  –
Partizanai, sako, atsišaudinėję ilgai, pozicija...
Paskui išskridę,  –  aptvaras tasai,
Ir skrydis – toliai violetiniai, kaštanai ir klevai  lai metais gina. 

 
*Būdavo... bobų vasaros net būreliais vaikšto, ar paskui viena kitą
susitvėrusios, ir iki vėlumos, – kol paskutinioji įžiebs  lapkrity
spindulį ant paskutinio gelsvo lapo, ir įsidegti kuo siela turi,
kita paglosto ąžuolo lapiją net juodai rudą – be nuogalio
sulauksiančią gegužy lapo žalio. –
O dabar kasgi darosi – pro lyg neliūdną šydą,
kai nei voriukas savo burėj nepraplaukia, –
vos beprisimeni, kaip rudens žydi.