Kava ir vanduo. Eina Kupranugaris per šachmatų lentą. Dreifuoja jis karo lauke. Ir niekas neatkreipia dėmesio į netikėtą reginį mūšio ugnyje. Kupranugaris dėbteli į vieną, į kitą pusę ir, nieko netaręs, pasisuka ir patraukia tiesiai į lentos vidurį, palikęs užnugaryje vykstančias rokiruotes. Pasiekęs įnirtingą sumaištį, paženklintą neapykantos, įgeidžių, baimės, įsiūčio ir nesupratimo žymėmis, jis pasipurto ir nusimeta nuo kupros nešulį. Avangarde kovojančius pėstininkus ir rikius pasiekia viliojantis rytietiškų prieskonių ir gėrimų kvapas, pažadinantis iš kraugeriško sapno, atgaivinantis jau pamirštas jusles. Kavos ir vandens laukuose išmaniai nardančios karalienės figūrą pradeda glostyti aromatingi aliejai ir švelnūs audiniai. Laikas akimirką sustoja. Kava ir vanduo susilieja į vieną srovę. Išnyksta ribos, ateina Užmarštis. Kupranugaris iriasi prie kiekvieno ir kiekvienam į ausį pašnibžda tik jam skirtą žodį, kuris išdygsta sieloje. Jie auga ir sužydi. Šachmatų lentoje sužaliuoja oazė.

Kava ir vanduo. Juoda ir balta. Dvi gyvenimo pusės – dvejos labirinto sienos, tarp kurių šmėžuoja, sublyksi, suliepsnoja Spalvos. Šachmatų lentoje visada verda karas, tačiau į kavos ir vandens minų lauką bet kuriuo metu gali atkeliauti Kupranugaris...