Ant rudeninių laiptų,
Kaip niekad išpuoštų,
Rodos, lengvai nueitum,
Tik eiti nedrąsu.
 
Ilgai svarstai, galvoji —
Gal leistis, o gal kilti?
Ir ten, ir ten vilioja
Auksinių lapų tiltas.
 
Tai kas, kad jie sušlapę,
Po kojom numesti,
Jauti, kaip saldžiai kvepia,
Lyg tau vienam skirti.
 
Ech, medžiai, miško medžiai,
Ko taip pabūgot vėjo,
Rudens drabužį gražų
Per greit jam patikėjot!
 
Kvatojo jus apgavęs,
Suplėšęs, žemėn barstė,
Net eglę žaliaskarę
Bešėldamas apkarstė.
 
Tik kam ant vėjo pykti,
Kasmet ruduo taip žaidžia,
Juk gera lapais bristi,
Kai čeža jais net laiptai.