Melodijoj lietaus garsų
nuščiūva viskas – skliauto grimas,
pridengęs dangų plunksnom debesų,
į žemę žvelgia nenurimęs.

Po tuo dangum ir aš esu,
ir Tu – kaip mūsų Atpirkimas,
nuplovęs viską deimantais rasų,
žengi per žemę vėl naujai užgimęs.

Nors ir dangaus akių nėra –
lietaus tik ilgos kojos,
žegnoja žemę skliauto ašara tyra,
ir smuiku Viešpats groja.

Ir išsipildymas, žinau, yra –
jis čia, kur gieda paukščiai rojaus.