It marga lapija sklaidosi būtojo džiugesio skiautės,
Suka lizdą many toks papilkęs, apniukęs ruduo.
Per toli angelai, pasiruošę sparneliais apsiausti
Ir stiklinę vandens nesimiegant paslaugiai paduot.

Neprašau — pabudėk. Vienišystė — senėjimo ženklas.
Mes raštingi abu ir suprantam, kas slypi tyloj.
O margi džiugesiai, kiek paerzinę atmintį, krenta.
Ar gebėčiau dabar taip gražiai sau pati pameluot?

Buvo... Tu juk matei? Juk jautei? Juk galėtum paliudyt?
Tu sutrikęs tyli, nuleista sidabrinė galva.
Išslapstys užmarštis mūsų džiugesius lyg tirštas rūkas.
Kai pavasaris grįš, ar jis mudu abu beatras?