Senieji akmenys jau pažaliavo,
Juk šitiek metų jau praėjo.
Kada abu su Tavim iškeliavom,
Kai sodai vyšnių nužydėjo.

Ir Tu kažkoks jau pasikeitęs,
Paniuręs, žilas, paslaptingas.
Ar tik nebūsi įsižeidęs,
O gal tiesiog šiaip nelaimingas.

Mūs gimtas sodžius nesikeičia,
Tie pat – gandralizdžiai prie kelio.
Ir saulė ten pat nusileidžia,
Upelis teka prie miškelio.

Ir aš kita jau, nesiginsiu,
Ne ta maža, naivi mergytė.
Į gimtą sodžių niekas nepriims jau,
Negalim jau ką norim čia daryti.

Praeis dar metų, mėnesienų,
Ir susirinksime prie stalo.
Paklausiu aš tada kiekvieno,
Ką jis kur veikia, ką kur daro?