Klysta tie, kurie langus vadina nematančiais –
Atlapok langines ir atverk dangui stiklo akis.
Ten už lango, už lango pavasaris,
Vyšnių žiedlapiai tartum drugeliai praskris.

Būna, karštis alsuoja į pravirus langus,
Ant palangės ąsotis ledinio vandens.
Aitvarai nardo, margina vasaros dangų,
Tik langai suplasnoję negali ten sklęst...

Naktimis šiapus stiklo užsidega žvakės,
O anapus sušildo delčios bučinys.
Galbūt ieškai to savojo lango, – pamatęs
Ten metiesi lyg aklas naktinis drugys.

Betgi kartais ant lango ir šaltis nusėda,
Rašo laiškus šerkšnu, beria nuo debesies...
Tu kvėpuoji į stiklą, visai juk ne gėda
Išvedžiot tarp lelijų lašelį širdies...
---
Klysta tie, kurie langus vadina aklais...