2016-09-24.
Dienoraščiai su datom įpareigoja rašyti apie tą, nurodytą, datą, vienintelę tokią, niekada nepasikartosiančią. Štai šiandienos data – 2016- 09-24 – ką ji atneš? Dar nežinau, nes dar tik rytas, iš kur man žinoti ar nutiks kas nors įsimintino iki tos palaimingos valandos vakare, kai jau pasijusiu esanti laisva, kai jau nebesitikėsiu, kad kas nors dar galėtų paskambinti ar, tuo labiau, ateiti ar bent atsiminti apie mano egzistavimą, susisupsiu į antklodę ir nugrimsiu į miegą, iš anksto nerimaudama dėl būsimų sapnų paryčiais. Jie, tie sapnai kartojasi kasnakt, įkyrūs, neatsikratomi, iš anksto žinant, kas seks toliau ir laukiant, kada pagaliau nubusiu, jei sapnas pasirodytų košmariškas, arba viliantis, kad truks kuo ilgiau, jei tikėdavausi gero siužeto posūkio. Šią naktį labai laukiau, kada gi išbrisiu iš pavasarinio polaidžio įmerktų laukų, kuriais be takelio, be kelelio ėjau miško linkui, žinodama, kad už to miško stovi sodyba, kurioje esu laukiama.  Ta sodyba šviesi, tokia šviesi, kokia tegali būti vaikystėj, bet nepasiekiama. Dienomis nežinau, kas seks toliau, tas žinojimas ateina tik sapnui prasidėjus, todėl taip laukiu naktų, tarsi serialo tęsinio, nors puikiai suprantu, kad mano metuose dienas jau reikėtų taupyti, o ne laukti praeinančių.
Šį rytą neskubu keltis, ir, sapnui pasibaigus kažkur tuose polaidžio vandenų apsemtuose laukuose, užsimerkiu ir jau realybėje leidžiu mintims nuklysti į vaikystę, į vieną žiemos dieną, apie kurią daugybę kartų vis ruošdavausi pagalvoti, bet vis atidėdavau. Tam, kad ana diena kaip dėlionė pagaliau susidėstytų iš mažų, tarsi neturinčių savo tarpe jokių ryšių, detalių, turėjo praeiti dešimtmečiai. Dabar atidėlioti nebėra kur. Atėjo metas. Šios nakties paryčių košmariškam sapne atsirado nauja detalė – man brendant laukais kilo audra, vėjo blaškomi lietaus šuorai uždengė viską aplinkui, nebebuvau tikra, ar teisinga linkme einu, nemačiau tolumoj miško ir vis atrodė, kad, jei žengsiu neatsargų žingsnį, nugarmėsiu į ištvinusią upę, bet nenugarmėjau, tik per vėjo kauksmą, lietaus teškenimą išgirdau varpus skambinant „po dūšiai“. Vakar vakare atsitiktinai sužinojau, kad mirė Nata. Natalija, pasitaisė papasakojusi moteriškė. Dabar ši žinia atėjo ir į  sapną.
Pirma mintis buvo – o ar ji dar buvo gyva? Tai kiek gi jai metų?
Nesvarbu, laikas nebeturi reikšmės, o tas šios nakties sapnas tai tik realybės nuotrupa, užėmusi jai skirtą dėlionės langelį, dėlionės, kurioje pinasi sapnas su realybe ir nebeskiriu – atsimenu ar sapnuoju.
 
Krenta ir krenta didelės, purios snaigės. Tai ne pirmos snaigės, tai tik naujas žemės apklotas, paslepiantis jau spėjusį papilkoti suodžiais apibirusį seną sniego sluoksnį. Vis išeinu į kiemą pasidairyti, ar nepareina mama. Kažkoks žmogus vaikšto kapuose palei koplyčią. Akivaizdu, kad jam šalta su plonu, sulopytu švarkeliu. Bet kepurė tai graži, zuikinė. Pamatęs mane žiūrinčią, nepatenkintas nusisuka. Kai dar kartą išeinu – tebevaikšto, bet nebekreipiu į jį dėmesio, nes pamatau pareinančią mamą ir nueinu jos pasitikti. Keista, mama piktai pamoja man, kad eičiau vidun, o pati pasuka tos zuikinės kepurės linkui. Žiūriu pro užuolaidos kraštą. Kalbasi. Paskui jau barasi. Gaila, kad negirdžiu. Mama eina namo, sulinkusi, tarsi sumažėjusi. Nepastebėjau, kur dingo anas, su zuikine kepure. Mama įeina ne tuoj, o įėjusi taip dėbteli į mane, kad nedrįstu nieko klausti.
Po kelių dienų stoja speigai. Rytais mama kažkur išeina, o parėjusi nė neklausiama babūnei burbteli: „Nieko!“ Pasku vedasi mane į kiemą ir mudvi pjaustom gluosnius, kuriuos rudenį vyrai išpjovė palei upelį, storuosius kamienus supjaustė, plonesnius paliko mudviem.
Kiek man metų? Į mokyklą dar neinu, bet pagal tai spręsti negaliu, išėjau pavėluotai. Malkos žalios, nedega, o ir taupom. Kai išverdam bulves, jos saldžios, matyt šaltis įsigavo į rūsį po virtuve. Daugiau nieko valgomo nebeturim, kai prireikia pašildyti likusias virtas bulves, jas vėl sumetam į karštą vandenį, nes seniai pamiršom, kaip atrodo taukai.
Prabundu naktį. Juodvi patyliukais kalbasi – mama ir babūnė. Vis mini vardą – Nata, Nata. Gražus vardas. Kas ta Nata?
Mama man liepia apsirengti, apauna babūnės veltiniais, išeinam per kapus Laukuvos linkui. Mama nešasi lagaminą, man padavė ryšulį, kuris, nors ir nesunkus, bet labai nepatogus nešti. Miško pakrašty mudviejų laukia sunkvežimis, vairuotojas – žmogus zuikine kepure. Važiuojam neištveriamai ilgai, pradžioj žibintų šviesa skrosdami tamsą, paskui jau sniego sieną, nes pradėjo pustyti, o kai ima aušti, nebe šviesomis, o tiesiog mašinos variklio nosimi kerpam ir kerpam baltus siūlus – skersai nesibaigiančio lauko keliuko vėjo nešamas sniego juostas.
Matyt, mano numigta, nes kai atmerkiu akis, nebesninga, o toli toli pamiškėj matau saulės nutviekstą bažnyčios bokštą ir apie ją sutūpusias trobeles. Nuo apsnigtų laukų tvieskia šviesa, nuo jos man suskausta akys ir aš vėl užsimerkiu. Ir vėl užmiegu.
Vaikystės sapnai, kaip ir dabartiniai, seniokiški, kažkuo panašūs, sunkiai atribojami nuo realybės ir lengva patikėti sapno tikrumu. Vaikas dar nepajėgus, nes turi per mažai patirties, o senas žmogus jau nepajėgia, nes patirties per daug, viskas persipina, išsitrina ribos.
Kai nubundu kitą kartą, suprantu, kad esu kambary, su visais veltiniais paguldyta ant sofos, užklota kaimiškais patalais, bet mane vis tiek krečia šaltis ir skauda galva. Kažkas man kelia nerimą, todėl neišsiduodu nubudusi, klausausi. Šnekasi dviese, moterys, mama ir nepažįstama.
Nepažįstamosios balsas piktas, bet kartu verksmingas:
– Koks velnias tave atnešė ant mano biednos galvos? Aš noriu gyventi! Girdi, aš noriu gyventi! Jis nepažiūrės, kad esu jo meilužė! Manai, iš meilės aš? Tokia kaina. Aš noriu gyventi! Jis baisus žmogus, pats pirmas išknis, kas tu tokia, ir nesuabejos, praneš kam reikia.
Nenugirdau, ką pasakė mama. Svetimoji vėl šaukė, o mama tik kartojo:
– Nata! Nata... Paklausyk!
Bet ta man nežinoma Nata neklausė,  keikėsi, rėkė, kad dingtume iš jos namų ir gyvenimo ir niekam neprasitartume ją pažįstančios.
Staiga viskas nutilo. Mama nuklojo patalus, paėmė mane ant rankų ir tyliai pasakė:
– Nata, tu buvai paskutinė mano viltis. Tikėjau. Tu tokia?
Patylėjo.
– Būk prakeikta!
Pravėrė duris į virtuvę, kažkam pasakė „Einam“ ir išsinešė mane į tamsą. Tik akimirką blausioj lempos šviesoj pamačiau gražią šviesiaplaukę merginą su sielvarto žyme veide. Žmogus su zuikine kepure ėjo iš paskos. Išvažiavom. Ne namo – į Vilnių. Abi su mama sirgom sunkiai, bet pasauly yra gerų žmonių. Išgyvenom. Iki šios dienos nebegirdėjau vardo Nata. Retkarčiais šeimos kronikoje būdavo paminima kažkieno  kažkelintos eilės pusseserė, Dievo nubausta sunkia liga ir ilgu amžiumi, bet ją vadindavo Natalija. Nesigiminiavom, tik žinojau esančią. Niekam nesu sakiusi, bet kažkodėl iš tolimos, net nežinau, ar tikros, vaikystės atminties tapatinu nuostabiai gražios merginos nuotrauką su tuo vardu Natalija. Vėliau tos nuotraukos mūsų namuose neliko.
Šios dienos data, nors mano dienoraštyje užrašyta skaitmenine išraiška, išliks kaip diena, kai mirė Nata. Mirtis sulygina visus. Esu įpratusi prie nemigos, todėl ramiai perkilnoju atminties epizodus apie aną tolimą dieną, kai važiavom, apie žmogų su zuikine kepure, apie prakeiksmą, apie ilgo gyvenimo prasmę.
Pasijutau kalta. Už ką? Juk ne aš prakeikiau! Bet aš neatleidau, bent jau savosios skriaudos dalies. Kas beatleis man?