Kiek daug sudužusių bangų —
Tarytum kojas rėžiančių stiklų.
Kiek daug aplinkui skaudulių,
Į tave — lyg į viltį klupdamas einu.
 
Padovanoki šypseną ir svaigulį akių,
Neramią trapią sielą tarp sužeistų minčių.
Paskendęs jūroje smaragdo spindulių
Mažytę saulę suspaustuos delnuos aš tau nešu...
 
Padovanojai laiką ir spindesį žvaigždžių,
Gyvatės įkandimą ir atspalvių pilkų.
Nebejaučiu nei skausmo, nei poveikio nuodų.
Tiktai mažytę saulę tau suspaustuos delnuos nešu...