Ir ko taip paraudai, gražuoli klevai,
Juk dar šalnelė tavęs nebučiavo?
Tai tik mėnulis pažvelgė išbalęs,
Kai bėrė žemei ilgesio sidabrą.

Galbūt jo pilnatis atplaukusi užgavo,
Ar ryto rūkas, kur viršūnėj slėpės?
Per greitai pametė pradėtus darbus savo
Jurgino žiedu nešinas rugsėjis.

Gerai, kad rudenio gausi spalvų paletė,
Paniuręs spalis žaisti jomis galės.
Kai saulė žvelgs, pakilusi žemai iš lėto,
Palaukėje beržai variu žėrės.

Negesk, kaip vėliava negęsta vėjy,
Žėruok, lyg vasaros išėjusios žara.
Pavasarį klevai gelsvu šilku žydėjo,
Dabar — dosnaus rugsėjo uždegta liepsna.