Erškėtrožė raudonas uogas sunokino,
Balti voratinkliai užkrito po nakties,
Tingus ruduo lėtai geltoną taką mina,
Galbūt netrukus ir šalnelė prisišlies.
 
Taip turi būt, nėra čia nieko keisto,
Šviesi diena į nuokalnę pasuko,
Pavasarį žydėti buvo leista,
Dabar — užklot žemelę skraiste rūko.
 
Tiktai stebiuos, ar akys neapgauna?
Tarp lapų dar žalių rausvi žiedeliai žydi.
Kaip pasakyt, kad veltui žiedus krauna,
Netrukus teks nušalti ir nuvysti.
 
O galgi ne? Žydėt negali būt vėlu.
„Rudens žydėjimas“  ir mano daliai skirtas.
Erškėtrožė pražydo žiedeliu,
Aš gi — eilėraščio posmely užrakintas.