Kai aukso smiltelės sužyra į rūką,
Laukinių rūgštynių stiebai kai nurausta,
Burgundiško vyno spalvos prisisunkę,
Saulėlydžiams lašant į rudenio brastą,

Kas kiek nuodėmingas, kas kiek prasikaltęs
Per metų šventorių klupčiodamas eina.
Už gelmę ragautą, už vandenį gertą,
Už amžiną tiesą, už veidrodį kreivą,

Už vakarą drungną, dangaus violetą,
Už sergintį žvilgsnį, užutekį ramų,
Už atpildą – buvo, nebuvo – kas lemta...
Dėkoja Aukščiausiam. Šimtadaliu gramų

Garstyčios sėklelė paauga, subręsta.
Ant viškų vargonai suklūsta nutilę:
Saulėlydžiai laša į rudenio brastą.
Su Dievo palaima. Su meile. Su vyliais.