kai vėl aš klajosiu pajūriu
mano pečius dengs voratinklio paltas
ir tegul visi žiūri
tegul užjaučia
manydami 
kad man labai šalta
iš tikrųjų to šalčio nejausiu
kaip nejaučia po ledu panėrus  žuvis
horizonte akimis
sau šiltą drabužį nuausiu
ir metus mano sielą šildys šis audinys
mano meilė klajoja  pajūry
įsikūnijus klyksme žuvėdrų
bangoje pailsi
įdėmiai pažiūri
ir nutolsta nebodama  vėtrų
o aš stoviu apnuoginta
mano širdį bando sušildyti
voratinklio paltas
meilė pamos kad paguostų –
toks gyvenimas –
tai juodas
tai baltas…