Dovanojai šią lemtį,
Tai padėk nugyventi
Laiko mirksnį, man skirtą,
Kad galėčiau patirti
Jo palaimintą grožį,
Būties gelmę ir svorį.
Leisk nors retkarčiais klysti,
Žemai puolus - vėl skristi,
Su savais nesiteisti,
Priešui skriaudą atleisti,
Lemties taurę išgerti
Ir be skausmo išeiti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...