Pro langą žvelgia Šienpjoviai...
Galgi ir ten jau tuščios pievos?
Nakties aksomas ištisai,
Tamsus, sodrus, be mėnesienos.
 
Tik gera man žiūrėt į juos,
Pienių pūkeliais mintys skrenda,
Seniai mačiau kaimo laukuos,
Kai vyrai trys dalgius galanda.
 
Kai žengia vienas paskui kitą,
Lanka gražiom eilėm nubėga.
Nuvys greit dobilas parkritęs,
Nebepaguos jis ramunėlės.
 
Gal ten kitaip, ir kitos pievos...
Jose gėlynai begaliniai,
Be dalgių vaikšto Šienpjoviai,
Žolės mažiausios neužmynę.
 
Prie jų grėbėjos, tik negrėbia,
Į pėdus neriša, nestato,
Žvaigždelių dulkes šlavinėja,
O jų juk begalė visatoj.
 
Kodėl kodėl, žmogau, vilioja
Tave žvaigždynai, tolių toliai,
Galbūt tikrai po Žemės kelio
Grįžti į ten, grįžti namolio?