Iš sumargavusių ryškiom spalvom klevų —
Bežodės ilgesio ir nujautimo giesmės.
Dangau bekrintantis, ne į tave skubu,
Nustok per apdarus tu čiurkšlių pirštais liesti.

Glėbys išbarstė, kas labai svarbu —
Lyg tai pro pažastį nejučiomis išsprūdo.
Dangau bekrintantis, ne į tave skubu,
Nebesiskverbki pro palaikį rūbą.

Mėnulis pjausto dangiškas duknas,
Pūkai pirmieji gausiai pasipylė,
Sustingdys kūną, užpustys, užkas.
Dangau beplyštantis, gal sielai ruoši skylę?

Po vieną skiemenį renku klevų giesmes,
Jausmus išdavęs lašas veidu ritas.
Dangau bekrintantis, tu nebekviesk manęs.
Bespalvis brėkšmas. Vakaras? Ne, rytas.

Klevai nuogi, jau baigėsi giesmė.
Puokštelė čežanti, susirinkta ant tako.
Dangau bešvintantis, tu viltį ataidėk,
Kol nuo senatvės juslės neužako.