Užsukus į betkurį knygyną ir peržvelgus lentynas, į akis krinta knygų apie burtus ir magiją gausa. Daugiau nei trisdešimt įvairiausių antraščių užuominomis ar net visiškai atvirai žada padėti pasigerinti gyvenimą juodosios ar baltosios magijos pagalba. Ar bent jau duoti naudingų patarimų. Šiais metais knygų apie magiją sąrašą papildė ir Prano bei Valdo Sasnauskų sudaryta, bei Roberto Keturakio redaguota, knyga Lietuvių burtai ir prietarai.
Paėmus į rankas knygą galima truputėli sutrikti: pavadinimas – “Lietuvių burtai ir prietarai”, tačiau ant viršelio – “Barbė” apsupta drugelių, šikšnosparnių, besileidžiančios saulės fone, bei gandras, nešantis iš margučių išsiritusius vaikus. Labai originalu. Kažin, kam skirta ir apie ką ši knyga?
Pavadinimas skelbia, jog knygoje tūtėtų būti pateikiami burtai ir prietarai, tačiau atsivertus anotaciją, apie pačią knygą nieko neužsimenama. Kalbama apie lietuvių mitologijos pasaulį ir būtinumą išsaugoti kultūrą. Taip pat, jog ši knyga skirta moksleiviams ir jaunimui. Šiek tiek keista. Dar neatsakančiam už savo veiksmus jaunimui tikrai nepakenktų dozelė prietaringumo ir žiupsnelis magijos. Juk dabar kaip tik tas laikas, kai ima rūpėti priešinga lytis, sėkmė, ir burtus tikrai bus nesunku išbandyti praktikoje…
Toks pirmas įspūdis. Pažvelkime giliau.
Pratarmė parašyta grožiniu stiliumi ir iš kalbos galima spręsti, jog ji skirta paaugliams. Šaunu, kad rašoma bandant sudominti ir patraukti klausytoją, pritaikyti pratarmę jam. Tačiau, nereikėtų persistengti: „Kiekvienoje vietoje, kiekvienu atveju mūsų protėviai naudojo burtus, šventai tikėdami, kad be jų gyvenimas bus nelaimingas, o gamybinė veikla nesiseks“ . Įdomu kokiais faktais ar šaltiniais remdamasis autorius tai teigia? Yra ir daugiau tokių diskusijos vertų frazių. Pavyzdžiui, pats autorius suskirsto burtus į teigiamus ir neigiamus, ir sako: „ Lietuvių garbei reikia pasakyti, kad pikti burtai buvo naudojami retai“ . Net nesiveliant į diskusijas, kas yra gera, o kas yra bloga, aišku, kad tokį teiginį pagrįsti nebūtų labai paprasta ir tektų aiškintis, kas apskritai yra tie burtai. Ir kas jais vadinama šioje knygoje?
Jau pirmą knygos žodį „burtai“ paaiškina po jo skliausteliuose einantis žodis „kerai“. Kerai, yra tai, kuo užkerima, apkerima. Tai yra aktyvus kišimasis į esančią situaciją, į pasaulio tvarką, o tai nemažos dalies garbaus amžiaus žmonių nuomone, nėra gerai. Ir visai ne „garbingas palikimas“, kaip teigiama pratarmėje. Bet palikime pratarmę ramybėje. Kas gi išties slepiasi šioje knygoje?
Atsiverčiu ir atsidūstu. Viskas gerai. Joje prietarai gražiai pinasi su senoviniais tikėjimais ir papročiais. Tiesa, pačių burtų nedaug, tačiau medžiaga pateikiama suprantamai, gražia literatūrine kalba, aiškia paaugliams. Gal tik klasifikacija kelia šiokių tokių neaiškumų.
Kūriniai skirstomi ir pagal temas, pavyzdžiui: Ugnis, Duona, Turtas, pinigai, Įvairūs gyvūnai; ir pagal veiklos sritis: Žemdirbystė, Gyvulininkystė, Meilės burtai, Gydomieji burtai, Oras; ir pagal žanrus – Burtų formulės. Į vieną sudėti Šventiniai burtai (Kalėdos, Velykos ir kt.), tačiau jie atskirti nuo Joninių. Galbūt Joninių autoriai nelaiko švente?
Tokia klasifikacija įvelia į knygą šiek tiek painumo, nes tarkim duona ar ugnis atsiranda skyriuose apie žemdirbystę, gyvulininkystę ir panašiai. Skaityti knygą nesudėtinga, nes kiekvienas „burtas“ ar prietaras yra išskiriamas į atskirą skyriaus elementą. Tačiau, kai kuriuose skyriuose norėtųsi rasti ir poskyrių. Kitaip pavieniai papročių fragmentai, išimti iš konteksto, lieka neaiškūs. Pavyzdžiui: „ Parneštą rugių varpų vainiką, šeimininkė kabindavo trobos kerčioje, kad jai gerai sektųsi visi darbai.“ Toks „burtas“ be konteksto mažai ką pasako. Kokį vainiką? Kieno parneštą? Ar bet kokį varpų vainiką? Manau, suskirsčius knygą į smulkesnes dalis būtų galima to išvengti.
Kalbant apie įvairius neatitikimus reikėtų paminėti ir tai, jog pratarmėje rašoma:“Stengėmės plačiau aptarti tuos burtus, kurie buvo mažiau minėti ankstesnėje literatūroje“ . Tai tarsi nurodytų, jog medžiaga parinkta ir skirta neblogai su tradiciniais burtais susipažinusiems žmonėms, galbūt profesionalams, ar bent jau studentams. Tačiau pati knygos sandara, suliteratūrintas tekstas, nuorodų nebuvimas, tam yra netinkami, o jaunimas vargu ar galėtų pasižymėti dideliu papročių žinojimu. Reikia painėti, kad didžioji dalis čia pateiktų tekstų yra iš tarpukario spaudos, kuri dabar išties sunkiai prieinama. Tačiau kita dalis iš P. Dundulienės knygų.
Dviprasmišką situaciją sukelia ir tai, jog autoriai sąmoningai švenčių burtams skiria „tik nedidelę knygos dalį“ . Turint omenyje, kad šiuolaikiniame pasaulyje tai yra bene vienintelė sritis( neskaitant meilės ir gydymo), kur tradiciniai „burtai“ gali būti paauglių panaudojami, autorių žingsnis, pakeisti juos sunkiai pritaikomais žemdirbystės, ar gyvulininkystės „burtais“, lieka šiek tiek nesuprantamas. Greičiausiai, autoriai šia knygą išties sudarinėjo kaip literatūrinį tautosakos paminklą, neskirtą praktiniam panaudojimui. Ką gi, galbūt ir gerai.
Knyga išleido uždara akcinė bendrovė „Valga“. Todėl lieka neaišku, ar tai tiktai komercinis produktas, ar, vis dėlto, žmonių, išties užsidegusių šviesti jaunimą, tačiau turinčių menką kompetenciją, darbas. Juk šiek tiek meilės, kad ir nelabai kokybiškos, į ją, visgi, įdėta. O net ir su visais netikslumais ir trukumais, pradinėms tradicinės magijos studijoms, pirminiam susipažinimui su papročiais, ši knyga yra tinkama.