– Būtų protinga, dzieduli,  jeigu išmoktum šį eilėraštį. Nesakau, kad daug poezijos, bet  nedidukas ir jame kažkas yra, kas labai įtaigoja. Net  nepajunti, kai susitelki į save ir... na, kaip čia pasakius? Na, ir  nepatiki, kad toks esu, koks esu. Gal didesnis, gal mežesnis, bet netapatus  tam, kurį žinai. 
   Pranucis tylėjo.
  Ankstesnė Šilinių radijo transliacija iššokdino jį iš vėžių taip, kad nesumojo, ar  tuoj  pat supykti, ar susikaupti ir nuosprendį palikti vėlesniam laikui. Žinojo, kad iki apsisprendimo galvoje nebus tuščia, nes atmintis sugrįžo prie primirštų  dalykų, kurie anksčiau atrodė neužmirštami. Ir ypač atsiminimai apie Mindaugą. Kaip čia taip  atsitinka? Na išties – kaip?
  – Beje, kada Grigų sodyboje lankeisi po ano, daug žadėjusio susitikimo,– vėl Šilinių radijas. – Atsimink: žiema šilta, sausyje grybai auga.
  – Nė karto. Kaip  tu  supranti,  ogi nė karto. O iš  tiesų, kas  besuskaičiuos...
  – Manai, kad tik  taip galiu suprasti?
  – Nežinau, Balsai. Ir nebūk įkyrus.
  – Nebūsiu, o tu, dzieduli, išgirsk eilėraštį.
 
Kaip į  maištaujantį
nerodykit manęs,
tačiau nemoku biesui nusileisti.
Todėl randuotas,
skaudantis už pralaimėtas imtynes,
už tai, kad nugalėtas.
Ir vis dėlto su viltimi aukšta,
kad gal ir šitaip verta puoštis –
nebėgantis nuo raumenim apaugusių gausiau,
nokautą išpažįstantis kaip poilsį,
kad  vėl į ringą,  
vėl į savo dalią grįžčiau.
 
   – Na, ir  kaip? – pasiteiravo radijas ir kaklaraiščio mazgo.
   – Poe, žinoma, yra Poe.  Tavo,  mano  ar  visų, bet pasakyk jai, kad prie  mikrofono nekvailiotų.
   – Žinojo, kad kažką  maždaug tokiame  lygmenyje pasakysi. O štai Pro (proza) pasiūlė nedelsiant  sukviesti visus toje dienoje  buvusius sodyboje prie netesėtų pažadų. Ten pat...
   – Ar jie irgi suregistruoti? Taigi pažadai.
   – Pagal  kiekvieno sąžinę, dzieduli.
   – Suprantu, kad tai  jau ne tik Pro nuomonė. Jau  ji ir tavo. Per radiją girdžiu, kad dar kažkas  bruzda.
   – Raidės irgi jau čia. Jos kaip Dievas, visur yra. Tačiau visų nuomone Pro pasiūlymas paprastas ir įdomus. Bereikia  tik atsiminti, kaip atrodžiusi  kompanija, anuomet susirinkusi prie laužo savaime. Ją reikia  sugrąžinti  atgal. Priminti, kaip kas atėję ir kuo  įsimintini. Atsiminti, kaip  Marę, pašaukusią savo vyrą:  Jonai, kad nors būtum Šklėrių  kapinėse. O  dabar antai  kur – Druskininkuose... Taip juk?
   Dziedulis vėl patylėjo, o primiršta atmintis darėsi jautresnė.
  – Nemažai galima atsiminti ir iš savų  raštų. Štai kad ir iš  tavo neparašytai knygai. Varnas buvo nuoširdžiai nustebęs, kad nemato  raidžių. Anė A, anė B su Jotu. Tačiau dėmesio, dzieduli. Šilinių radijas priima kaip pareigą tai priminti. Tebūnie  bent taip, kad niekas nepatingėtume jo išgirsti. Ir taip: dėmesio, ponios ir  ponai, ir visi, kas tą  dieną Aukščiausiojo valia šildėmės prie  titnagu įžiebtos ugnies.
                         ***
   – Šiandien sausio 13-oji, varnai. Tavo išdykėlės, kaip įprasta, pirmiausia atsiranda, kur svarbiau ir svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
   Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Prakalbome  kaip tada. Pirmąsias dvi varnas Golius vadino išdykėlėmis, o Jotą kažkodėl storuliu. Matyt,  taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie su Jotu vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio AŠ turime kažkur nežinia kur.
    Kalba nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
   – Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
   – Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas? – sausai atsakė bičiuliškas paukštis.
   Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it  Johanas Volfgangas fon Gėtė: Sustok, akimirka!
   – Nesustos , Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja, – išgirdo tokį mano sielos virptelėjimą varnas Golius.
   Kalbėjome it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjau, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip mano atsiradimas šioje pirmoje vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis.  Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų, atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
   – Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš  jau – ne. Tik pagal nuojautą. Taigi, Genė, paštininkė.  Prisimeni, prieš  dešimt metų baliavojome kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Ir  Mindaugas buvo. Tada pirmą kartą į šitą  sodybą „Respublikos“ laikraštį atnešiau.
   – Jos  vardas Genė, – kuštelėjo į ausį varnas
   – Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Bet būčiau, Gene, atsiminęs ir be jo paramos
   – Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokią kulbę. Vos bepakeliu jį. tačiau va, ačiū Dievui, atėjau.
   – Ačiū, Gene.   
   Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
 
    Šilinių radijas nutilo ir ilgai tylėjo.  O gal tik taip atrodė.
    – Pakaks? – pasiteiravo jos vedėjas.
    – Tai vis tik kiek metų, kai aš  jau ten nebuvau. Balsai, paduok po užpakaliu kokią kulbę. Kažin, kur jį dabar, Genė? Ir bendrai, kur  jie visi, aną  kartą  netyčia susirinkę  prie iš  titnago uždegtos ugnies Grigų sodybos kieme.
 
Kaip į  maištaujantį
nerodykit manęs,
tačiau nemoku biesui nusileisti
 
Kažin,  ar nemoku?  Gal kažkada taip buvo, gal. O dabar?
 
Todėl  randuotas,
skaudantis už pralaimėtas imtynes,
už tai, kad nugalėtas.