Viešpatie, jeigu pats – iki
graudulio – nusikąsiu nago
gyvuonį, jei apniksiu votimis,
piktžaizdėm, nusiplausiu
gimtosios nuodėmės įdagą,
jei atiduosiu savo kupranugarių
vilkstines, vaikus, auksą,
mirą ir smilkalus, jei iš pražilusių
plaukų Tau nupinsiu vainiką,
kad nedurtų erškėčiai, jei parašysiu
traktatą ir atskleisiu Baalo korupciją, jei
išsidursiu akis ir nusuksiu kairiąją ranką –
tenežino dešinė, ką kairė –  o balsą
išsaugosiu giesmei per amžius, jei
nusipjausiu sau lytį ir įmesiu į dangišką
ugnį, jei užsuksiu šią skausmo mašiną, 
nuspausiu jos svertą iki aukščiausiojo
įverčio, iki netvermės, kad sueižėtų mano
kraujo indai, sutrūktų laiko skaidulos,
pro ausis išgaruotų puikybė, išdžiūtų geismo
vanduo, jei išduosiu visus žemės mylimuosius
ir pakviesiu Tave, jei savanoriškai gersiu parūgusį
kančios serumą, jei susitrauksiu iki Tavo akiai
patraukliausio šliužo, dulkės, ar dangaus krūtys pritvinks
p(r)alaimėjimo pieno?Ar lašės palengvėjimas pirmais
krekenų gurkšniais?.. Ar aš tapsiu galiausiai mylimiausiu
sūnum, kuriuo Tu gėrėsies?