Spindėjimas nekaltas
 
Tavo sniegas nuolat baltas,
Jo spindėjimas nekaltas –
Tai krūtinė nežabota,
Nuo manęs neatribota.
 
Vis matau aš tavo sniegą,
Visad baltą –
Visad geidžiamą ir šaltą,
Ir nekaltą.
 
Ko toks baltas tavo veidas
Ir krūtinė
Nors jau saulė nusileido
Paskutinė.
 
Ar kas gali nenorėti
Šito sniego nuolat šalto –
Jo spindėjimo nekalto
Ir man visad balto balto.
 
Savo ranką neuždėjau
Tavo sniego kur šaltumas –
Jo spindėjimo norėjau,
Bet ne tu man.
 
Duok man sniegą šitą baltą
Ir jo spindesį nekaltą –
Tau nereikia, ir per daug jo,
Juo dalinkis kiek man reikia.
 
Tai galbūt jau paskutinis
Mano noras –
Paskutinis į šią žemę
Meteoras.
 
 
Ir liepsnojantį raudoną
 
Negana kas buvo vakar,
Šiandien vėl tur saulė šviesti,
Žiburėlį turi tiesti,
Tarsi šaką.
 
Tu matai tą saulės diską –
Ligi žemės skaisčiai tviska.
Viskas tau, brangioji mano,
Tik ne tam, kas neišmano.
 
Aš tau duosiu gerą toną –
Žydrą dangų, ir geltoną,
Ir liepsnojantį raudoną,
Mano dona.
 
Tavo sniegas nuolat baltas,
Jo spindėjimas nekaltas –
Tai krūtinė nežabota,
Nuo manęs neatribota.
 
Neužtvenksi šio lėkimo
Į bekraštį vandenyną,
Kur išgerti jį mėgina,
Tarsi vyną.
 
Tarsi vyną, ir raudoną,
Gersiu lūpas tavo, dona,
Ir nebus jau žemei krašto,
Nei šio rašto.
 
 
      Tu žinai
 
Man vis tiek nepučia vėjas,
Nors ir šalta, ir jau vėlu.
Ir kai ranką neuždėjau
Kur norėjau.
 
Tu žinai kas viltį teikia
Ir daug aiškinti nereikia –
Juk matai, kad žmonės peikia,
Kas nereikia.
 
Nuolat geria saldų vyną,
Kas nevertas.
Ir negauna paragauti,
Tam sutvertas.
 
Ar nors kartą tu mylėjai!
Ir tuo smarkiai nusidėjai,
Jeigu ranką neuždėjai,
Tarsi snaigę.
 
Nebebus jau šito sniego,
Saulei tekant.
Jis ištirpo tau bemiegant,
Tyliai šnekant.
 
 
   Uogų išragavimas
 
Man vis tiek nenusidėjai,
Nors matau, kad nemylėjai
Ir sakei, kai saulė teka –
„Neužteko!“
 
„Vis dar nori balto sniego,
To saldžiausio savo miego
Ir dar tau nenusibodo,
Kaip atrodo!“
 
Tavo uogų, tarsi sniego
Man nereikia –
Reikia miego prie tų uogų,
O ne speigo.
 
Tu sakei, o kas tau leido
Išragauti uogų skonį,
Nevidone.
Nežinai kad žmonės peikia,
Kas nereikia.
 
Kas man leido pamatyti
Tavo veidą.
Tavo uogų paragauti,
Nieks neleido.
 
 
   Tavo lūpos
 
Valgyk žiedlapių nektarą,
Netaupyk jau.
Tavo lūpos tyliai šnara
„Ir nepyk jau“.
 
Jeigu šitaip jos ištartų
Mano vardą,
Ir beprasmiškai išbartų
Dar ne kartą.
 
Jeigu šitaip jos ištartų
Mano veidui
Ir už nuodėmę nebartų –
„Kas tau leido!“
 
Tavo uogos man  nusviro
Prie pat veido.
Ir tos uogos mano sielai
Viską leido.
 
Ir išgėriau ligi dugno
Visą vyną –
Ir pamyniau vergo dalią,
Į purvyną.
 
Vynas laisvas kaip bijūnas,
Kaip ir siela –
Ir jau viskas šitai dienai,
Mano miela.
 
 
      Gelbėk sielą!
 
„Jau nereikia paklydimo.
Jau užtenka“.
Kas gi šitaip nusiminęs
Uogas renka!
 
Uogos – vynuogių šakelė,
Viską rodė.
Nuskambėjo mano šaliai
Džiaugsmo odė.
 
Nieks nežino ką jos daro
Šitos kekės –
Vynuogyną atpažino
Ir apakęs.
 
Ir maitina, ir svaigina
Tavo vynas.
Ir dangus tai, ir vanduo tai,
Ir žemynas.
 
Dar įpilk nors vieną lašą,
Mano miela.
Neatstumk, kas šitaip prašo,
Gelbėk sielą.
 
 
      Dabar
 
Tu dabar gali įpilti
Taurę vyno.
Tavo kekės tos apsunkę
Apsvaigino.
 
Ar jau aišku, kad nėra man
Kito kelio –
Anei kelto, anei laivo,
Nei takelio.
 
Nesakyk, kad man nereikia
Šito tako.
Jis nežino ir kur veda,
Ir ką šneka.
 
Takas veda į šaltinį
Tavo juoko –
Į prinokusį kaip laisvė,
Ir kaip uoga.
 
Tai ir viskas, ko norėjau,
Ir praeiti negalėjau,
Aš pro vyną.
 
 
        Finis
 
Buvo viskas, ko norėjau,
Prie šio tako –
Tik jo niekad mano širdžiai
Neužteko.
 
Vynuogyno karaliene,
Duok man kelią –
Ir prinokusią išsirpusią
Šakelę!
 
P.S.
Neišėjo poematas
Šitą dieną –
Šaltas sniegas atgaivina
Ne kiekvieną.
 
Bet patinka šitos eilės –
Tavo akys tarsi peilis,
Iš visų graži tu pusių
Aš prie tavo kojų būsiu
Mylimoji mano dona,
Ir madona.
 
 
2012 metų vasara tėviškėje
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43-11, Vilnius. Tel. 861399523.
El. paštas jonas.baranauskas52@gmail.com