Išsiskyrė mūsų akys ir išblėso.
Metai nušlavė mūs pėdsakus takuos
Tame parke, kur dažnai klajojom dviese.
Liko tik kažkas giliai. Nesužinos
 
Pasimetę rudens vėjai. Lapams krintant
Uždegė jausmus saulėlydžio žara.
Mūsų dienos degė, abu prirakinti
Prie šio jausmo švento. Nieko nebėra.
 
Nebeliko parko, nuogos tik alėjos
Nuveda į niekur. Tik aplink tyla...
Laikas laimės blėso, srove nutekėjo.
Tik širdy vis maudžia ir keista daina
 
Nuvilnija vėlei, griaužia, spaudžia širdį,
Skiria kilometrai, metai suvelti.
Bet tikiu, abi jos viena kitą girdi,
Išsiskyrė akys, bet jausmai gyvi.