Gal sakys,
Kur beaugtų kaštonai, visur jie tie patys.
Žmogaus žvilgsnį vilioja visi.
Prie kelių džiugins baltos pavasario žvakės,
Rudeniop — kamuoliukai rudi.
 
Tik nevysta kaštonai, kur jaunystėj žydėjo,
Kur negeso po jais vakarai,
Kai studentiškos rankos viena kitą lydėjo
Ir kalbėti reikėjo mažai.
 
Pakelsiu nuo grindinio, namo parsinešiu,
Pasodinsiu prie medžių kitų.
Gal suspės dar paaugt ir jo lapuose rasiu
Gyvą aidą senų paslapčių.
 
Gal išgirsiu, kai Rotušės laikrodis muša:
Jau vėlu, paklausykit, vėlu.
Nesvarbu, kad nueisit į skirtingą pusę,
Palydėsiu nuo bokšto abu.
..............................................
Prinokę kaštonai ant grindinio krinta,
Spindi džiaugsmas vaikų akyse.
Kelia tarsi stebuklą, švelnų ir šiltą,
O jam gera mažylio delne.