PROZA EILĖRAŠČIU
 
Miestai nelyg mirtis:
Jie yra, ir ji yra, ir ji ir jie –
Bereikšmiai, kai žvelgi
Nuo kopų, nuo kalvos.
 
Pameistrys
Ir laukiančioji.
Kelionės ir klejonės.
Gyvenimo nuėję... dalį... kelio. 
 
* 
Kalvos viršūnė, rudeniop, vėjo lamdomos aguonos tarp akmenų.
Begėdiškai kreiva pušaitė. O atkakli. Šnekūs debesai akiraty – nuo jų
Atskuodžia ne erdvių, o laiko toliai. 
Tuzinas penkmečių –
Nuo dvylikto viršūnės.
Takai iš vieškelių. Smiltynai, pelkės. Miškai tylūnai. – Aitra,
Briedžių trimitai, kurtinių ekstazės.
Kas penkmetis – taurė ar klanas, ar žvėries pėda,
Gerta ir pažinta, kai žaižaravo, – lig žemėto, ar ligi krištolinio dugno.
 
Ir – nei įmintojè – nei ten nebuvo knechtų svaigalo.
Tiktai kilnus ispanų vynas ar pavasario midus
Lietuviškas, žiemas tris brendęs, – Karmen, Vienuolė ar Lolìta, ar Cerlìna –
Ne kūnas vienai nakčiai –  ieškant nepažinto... ar nebesirenkant.
Ne kruvina ir purvina aistra išdavusi, –
Mana aistra – atrast užburtąją visatą, ne fleitą vien.
 
O... plepių pasakos... Lyg mano sakmei trūktų grožio!
Niekad negeidžiau valpurgijų nakties.
Niekad nekviečiau puoton nei dvikovon aš statulos.
Mylėjau Frančeską, nutiko tai. Mes ne viliojom.
Atvilioti – kančia, ne menas,
Ir taikus aš, tik užkabintas mokėjau smeigti... Ak,
Bičiulis ginklanešys, tampąs ironiją, ne skydą, ne tarnas Mefistas, –
Prie taurės dainų ir pasakų yra prikūręs supermeistras Leporelas,
Girsnodamas  su perėjūnu Bomarše.
Tiesos tik tiek – senjoras... niekaip nesugebėjęs nusivalkioti.
... Lyg kovo vėjo – gryno ir žvarbaus ieškojau meno.
 
Menas...
Tikrovė grąžina grožį mene, – ne vėjo polėky, greičiau iš ūko.
Madona po obelim. Lyg Lota, Laura.
Safo – vaizduotės, vos prieš šimtmetį tapyta, – o... O Dulcinėja.
O Dulcinėja! Kas patikėtų – šitiek romantikos šiauduos ant tvarto...
O šieno prėslų romantika.
Ispanė flamandės krūtimis, ji be vingrybių leidosi pažinti,
Pražydęs kūnas žadėjo dosnią sielą. Vasara. – Liko
Lyg drobėje –
Sirpstančios Veneros rytas.
 
– Šelmuo vėjų ardytas, įstriži auksiniai spinduliai, garsai –
Proza kieme, žemai – ir toji aprengta ažūrais saulės rūko.
Nei patirties nei studijų, nei gaišom. Ir –
Ne tikì, tik akimis matai: tik pusė termino – rafinuočiausioji ponia… o
Matytum, kuo per vieną vasarą patapo Anzelmutė!
Linksma be rūpesčių... ir išsiskleidė sąmojaus valdžia, nenuobodžiausi.
Ir žvilgsnis akies kampučiu. Ją kviesdavau – Žuána – pažvelk gražiai!
Bet ne viliojo – stengėsi mane suprasti.
 
Jos buvo... kaimiškos šventės.
 
Metropoliuos –
Atogrąžų tvanka ir audros
Atblokšdavo plačiašlaunę aštriakrūtę aistrą,
Lieso gašlumo įmantrų įsiūtį – ištisam penkmečiui
Žaidimus ties skausmo ašmenimis.
Griežė ne kovo vėjas.
 
Dvylika po penkis, greitis, – taip mirga lineikos ratų stipinai.
Nejau aš kaip tas švedas Liljekrona – namie vien siela.
Tik... vieną rimtuolę geriau nutylėsiu. Jos nei vienodos nei vienaip.
Ir krūtys... Speneliai grakštūs būna ne visų, pervien tiktai –  aistringi.
Ir ne visų pečiai nuolaidūs tobulai – ne vien tik bučiniams  skirti, –
Žymė moters, praslystačios tartum namo – į širdį.
Tačiau tik akys gelmę atveria, per vasaros šviesas, žiemos jaukumą.
... Per negandas.
Ar perdainuoti nūn, kas tūkstantmečiais suokta, ar – apie raganą,
Be jokio grožio trykštančią kerais, o sykiu – moterį. –
Virtinė metų, – ir nelieka temperamento užkaborių nei stoto paslapčių.
Pažintas kūnas ir aistra, gentis ir regimybė.
O sielos. – Jos klaidžiojo, aistra ne rišo, tik pančiojo.
Ne rezonanso būta, – klaidžiojo kirtimuose kvietimo aidas,
Taip arti...   Žiūrėk, artėjant neliko ir artumo. Kirtimuose...
 
Ak, Violeta... neištvėrė, bet ar vien laiko to...
Šlaito lazdynų žibutė... ne, ir dar viena. Silfidės.
Širdys ne laikinam.  Nesugebėjau apginti nei išgirsti – atrastųjų.
Negeras nebuvau..?  – tik – kam paniręs savyje.
Vortinklių gijos būtyje, – susiję, surišta.
– Jos gali apsiginti, ginti ir guosti, sparnuotosios, – jei ginamos.
Gėla sugrįžtanti, – bet ji greta, silfidė.  Man – ne svaja.
Kai ne mintis, kai jausmas – kad su manim.
 O kovo vėjas?
 
Užgaudžianti harmonija ligi disakordų. Lig pauzių, praradimų.
Ritmas blaškydavo, kol aklas rezonansas galop nušluodavo idilę.
Taip įsiūbuoti griūna tiltai. Lūžtanti banga.
Arba žvilgsnis atviras, ne pažadas. – Vienišoji, vienintelė,
Matė ir žemėje, ir pagrindą po manimi: laisvas ir valdomas – bevardžio, ne likimo.
– Tu ne riteris, Žuanai, tu šuo.
Ir vis tiek – prisiglaudė ir pabučiavo, ir skyrėmės.
Lyg knygose?
Tiktai lagaminėlio neišsinešiau, tik su špaga...
Dar su knyga, neriąs į filosofijas – aukštyn  nuo jautulingo kranto
Salos Edeno,  aukštyn į gelmę – homunkulas muilo burbule, –
Pradūręs raibulius , aprašiau būties sąrangos tviskesį. –
Ir su abejone, – ar meilė pajausta, ar pažínta,
Kas yra tobula, – aš jau rašiau eiles –
Tobulybė –
 
Ir supratimas įkvepia
Žinoti –
Nėra nė dviejų
Vienodų smiltelių
Mūs baltame pajūry
Nei tapačių elektronų
Nakties gelmėse
Dulkės vieškelių vėjy
Nepakartojamos –
Daugelyje beviltiškų
Pasibjaurėjimų
Paguoda gili ir tobula.
 
Vienintelė.
Grįžtu , dagiai kelio krantuos, ir tai – nepalyginama, nei lyginama,
Dulkės ant žolės ir spindulys  – suokia neskaitomos. –
Grįžtu.
Ar jau tasai, kurį mylėjai.   Aš iš La Mančos.
 
Abu dabar –
Ir dykuma, ir  jūra, bangoj glaudžiu tave,
Ir saulė išlydo ir sulydo mus,
Tačiau mes pasilaikėm formą – ryką, –
Amfora  džiaugsmo sklidina ir spindulių – strėlių –
Šaižios akstys, o jas liepsna gesina,
Vien skriet geidžiu, kol laiką pasiglemš šita sekundė,
Siela įsisiūbavusi, viena dviejų, – tik dabartis,
Pamiršk, kad laikina...
Iš kur žinau, kad leis tą skrydį
Priežastimis supančiota būtis? Ar pasiduos...
      Grįžau.
 
Tai kas, ir vėl girdžiu, kaip darda penkmečių vežėčios
Ir nuotykiai, ir kaip tas švedas, ar gal kaip ans – iš La Mančos, –
Ieškoti, kažko. Ir  ieško
Radęs.
„Kiek merginų įvairiausių – veido, stoto ir mentos.“
– Jos nei vienodos nei vienaip. Ir man – ne visos.                                                 
O aš.
 
Aš gėriau sielas nuoširdžias ir tobulas, – meilės Mócartas, o ne vampyras, –
Nė vienos nesuvedžiojau, nesprukau nei nuo vienos...  visas jus tebemyliu.
Ne Heraklis nei Saliamonas apdovanotasai, bet –
Nei Olimpe būta haremo, nei jums tai tiktų. Ir vėlyva
Piemeniui išminčiaus išmintis: reikėjo neiti, kur mergos maudosi, –
Pamokys, – patsai slankiojęs aplinkui vynuogyną, – vienõs.
Kiek grąžiusių rankas, kad negrąžinsi kryžkelių.
Vien laiko skirsniai, skriejantys greityn.
Ir nebetrokštu jau, kad būtų gera man – kad su manim.
 
Giedras, audras sugėręs, geliančius sudie, mirtį gramzdinančią, – tik vieno
Nepamokytas – to, ko nežino niekad moters neišduotas, ir aš to nežinau.
Ak, vodevili,  prarastoji patirtis.
Ar išsilaisvinu. Su savimi šneka ne apie graužatis.
Alchemikas išdistiliavo grožio dvasią.
 
Iki pilnatvės neužteks nedaug. – Paguoda sau už tryliktojo
Slenksčio, lyg –  „mano metai mano turtas“.
Lyg gyvenimas, prarastas apyaušry tarpuvartėj, – papjovė ne mane nei aš
Papjoviau, tik patsai paleidęs –  grobį išskaičiuoju.  – Ko per tave aš netekau.
Lyg toji pasaka mažiukui, niekad nepabodus.
 
 
*
Kalva, – ákmens, vėlyvos laukinės aguonos, abu, ir metai,
Atvingiavę per peizažus takais, –  tenai ir čia
Buvai džiaugsmas ir meilužė, ir tapai mano siela.
Jos visos – tu.
Tariu – viršūnės, saulė, debesys, – ir tavo vardą, –
Paskui anuos – kad būtum dar arčiau.
 
Akmenys, tamsraudonės aguonos.
Šypsausi ir nebeskaičiuoju.
Viešpatie, aš kuklus, pradžiai
Suteik dar 12 po 12
Tų laiko tolių
Dviese
Ir mirksnio amžinybę.
 
Aguona dykros,
Là ci darem la mano.
Rankos rankose.
 
 
 
* Là ci darem la mano – Ten pasiduosime rankas – Là-bas, nous nous tiendrons par la main – There we will give each other our hands.
      Eilutė iš Mocarto operos dueto.
 
Pasiduosime rankas – paduosim savo rankas viens kitam.
Praverčia jau paaiškinti – mūsų kalba esperantėja ir anglėja. Lietuviškai negalima kitaip suprasti tų trijų žodžių, bet betarmiui jau gali atrodyti keistoka: pasiduosime – iškelsime rankas..? Kartais kalbos išraiškos galimybes gadina geranoriški, bet siaurakakčiai norminimai, reikšmės siaurinimas.
Jei ką – prieš šimtmetį šitaip, teisingai, vartota  „Kalevalos“ vertime, vertėjas lietuviškai mokėjo. O dabar ir nesugaudančių gali atsirasti.
Ne iškelsime rankas pasiduodami, o  atsiduosim viens kitam.
               Ten pasiduosime rankas
 
* Proza eilėraščiu: gal kam jau aišku – tai muzika, muzikinė forma, ne proza razavai.
 
     Ir ką gi Žuanas sužinojo? –
 
*Kas su daugeliu gulėjo, pažino moteris.  Kas vienintelę mylėjo – pažino meilę. (Froidas, mokslo folkloras)
*Ką žmogus bepadarai... renkies... – vis tau į nenaudą. – (iš vienuolių folkloro)
*Pas žmoną reikia ateiti pro langą... (iš folkloro žydiško)