O apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko:
Eli, Eli, lema sabachtani? —  tai reiškia:
Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?
Mato Evangelija 27,46
 
 
Pakilkite, ateikite visi praradę viltį,
kaltas kaip ir jūs, aš neviltyje užgesau.
Matyt, nelemta būnant žmogumi pakilti
iš dvejonių gniaužtu, tai ant kryžiaus supratau.
 
Vien tik tyla aplink, pašaipūs, abejingi žvilgsniai,
minios riaumojimas, galbūt, užjaučiantys keli:
tai bus viskas  —  šviesos lėtėja tvyksniai,
akis užspaudžianti tamsa... ką tu begali...
 
Didūs siekiai ir darbai lyg miražas pasilieka
ten už ribos, kur aš galėjau laisve svaigti.
Mirties galybėje aš tik menkas žemės sliekas  —
tamsa ledinė, spengianti tyla...tai reiškia baigtį...
 
Paliko Žodis ir darbai nevaldūs laiko žaismui,
štai jis iš Rašto į tave sava galia prabyla.
Tau rinktis, jie nebylūs prieš tavo teismą,
 ar suliepsnos jie tavo gelmėje, ar vėlei kris į tylą.
 
Išgelbėti save nuo savęs nepaprastai sunku,
gal neįmanoma peržengt prigimtį aikštingą?
Tad Žodis lyg girnapusė ant norų neklusnių.
Ir vien tyla tebus tau atlygis skausmingas.
 
Belieka patikėti manimi, ta negalia keista  —
auka savim galbūt įžiebsiu neviltyje viltį.
Mes — du krantai, aistringai veržiamės artyn:
tu  — kūnas, Aš —  dvasia, ir tu nesugebi pakilti.
 
Pakilkite, ateikite visi praradę viltį,
savos kančios gelme leiskite į jus prabilti:
gal tai mažai, bet lai tai bus jums paguoda —
į amžinybę žengiantiems — žvaigžde, kuri kelią rodo