Kai sunkiai susirgau, –
 visi daktarai nuleido rankas
   ir baltas galvas.
Iš nevilties
prie žemės prigludusi,
garsiai pravirkau.
  Skaudžią raudą išgirdęs
    į mano namus
  atėjo pelynas.
Burtą nešė balta ramunėlė.
 Tiesė virpantį žiedą liepa,
sesė bitė rinko nektarą...

Ir tvirtai, atkakliai
  į gyvenimą įsikibusi kaulėtais pirštais,
  „daktarų“ – augalų dėka
pakilau.
  
Ir kas pasakys,
 kad Žemė motina
mūsų nemyli.
   M y l i!
Tik mes mylėkime
ir neterškime jos.