Net jei jūsų nebėr, mano kelrodės žvaigždės,
kas nuskynė nuo skliauto it lauko gėles,
per pusnynus, per ledą, per dulkes, per žvirgždą
aš keliauju į ten, kur dar naktys nuves.

Žiburiai nuo dangaus krito šiltą rugpjūtį,
klausiu, šauksiu, ar liko manoji žvaigždė,
per pasaulinį gaisrą, per gyvasties kruviną pjūtį
į miražą, į viziją, burtą lemtingą lydėk.

Ir einu kažin kur be prasmės, net be tikslo,
be žaltvykslės akys it užgesus būtis,
kad tik žvaigždės nuo skliauto it vėlės nekristų,
kad pakeltų į dangų Šviesybės karys.