​Atsisėsk ant akmens palei skubančią upę.
Lai ji skuba. Tu delnus priglausk prie vandens.
Ir pajausk tartum tirpstančio laiko nebūta
Ir miškai nesirengia į rūbą rudens.
 
Gaudo vėjo malūnas rytais pilką rūką,
Ant plonų gijų supas rasos vėrinys.
Vakarais viršum sodo šikšnosparnis suka.
Ar girdi? – girgžda svirtim dosnus šulinys.
 
Ar matai, kaip lazdyne naktim žvaigždės mirga?
Riešutais iki ryto ant tako jos kris.
Voras audžia gyvenimo tiltą tarp smilgų,
Astros žiedą paglosto švelnus ilgesys.

Nebėra anei pienių, nei lengvo jų pūko,
Tiktai pažeme slenka šešėliais būtis.
Atsiklaupęs išgirsk, kaip sunkus grumstas trupa,
Į gyvenimą kalas kantrus žiemkentys.
---
Skuba vasaros, nuteka tarsi ta upė.
Saulė spinduliu lieka ant delno rudens...