Ir staiga pajunti,
Kaip kalena dantim tik begimstantis vaikas,
Hienų šūksniai sustiprina baimės pirštus.
Susigūžęs į praeitį sužeistas laikas
Liečia randus ir jaučia – paguodos nebus.
Sutvirtėji dukart, nei gimimas planavo,
Trupant žemei po kojom kyli išdidus, 
Po išbandymų drąsiai jauties įsileidęs
Į gyvenimo kelią tik SAVO svečius.
O dabar tu stiprus tarsi marmuro plokštė,
Laimė primena skruostais – trapus jos vidus.
Mes didžiuojamės tais, kurie primena gluosnius,
Išvaitoję sunkiausius likimo kirčius...