Suskubo laimė į namus atkakt:
vaikelis gimė!
Prie kūdros krūmuose tąnakt
lakštingalos netilo.
Birželio burtuose svaigiuos
dangus pro langus veržės.
Galingos saulės spinduliuos
kvapų dermė paskendus.
Ir sukas sukasi diena
kaip bitė tarp žiedynų.
Spalvų žaismės jai negana,
vis ieško džiaugsmo gryno

O buvo...
Barniai, sumaištis
ir saujoj piniginė
su pragaištinga mintimi —
privalo žūt negimęs.