Tokius vakarus, kai saulės raudonis nenudažydavo dangaus kaip nors ypatingai, Donaldas vadino „savo vakarais“, nes tada jam nesinorėdavo nei fotografuoti gamtos grožio, nei į jį žiūrėti. Sugalvodavo tokiomis akimirkomis vyrukas visokių „čiūdų“ -  tai hašišo parūko, kad net kaimynai linksmintis pradeda, tai kiaušinius iš balkono mėto į praeinančias merginas (Jis visada keistai elgėsi su panelėmis). Va kodėl, būdamas 29-erių, vis dar gyveno vienas. Niekas nematydavo jo išsidirbinėjimų, galėdavo Donaldas fantazuoti iki sąmonės netekimo (taip vieną kartą tenutiko - trenkėsi galva į spintą, šokdamas pagal „Numa numa jė“) ar katarsio. Štai kad ir dabar. Sėdi Donaldėlis dūmų pilname kambaryje, rūko suktinę ir saulėgrąžas gliaudo. Spjaudo lukštelius ant kilimo ir nesupranta, kad vėliau gailėsis, kai teks valyti. Tik nei iš šio, nei iš to, Donaldo žvilgsnį patraukė žaižaruojantis pelenų galiukas, kurį jo ranka po vėsų kambario orą tąso. Visai prie pat akių prisikišęs žiūri pro akinių viršų ir stebisi. Kiek prakeiktų likimų žūva per mane! Kiek gaisrų kyla Suktinės karalystėje! Mato Donaldėlis, kaip rėkia tabako rudumo mažučiai žmogeliukai, baigia supleškėti jų namai. Didžiulė katastrofa. Tikisi kariuomenė (rudi tabako tankai) išgelbėti kraštą - bando šaudyti į Donaldą, bet tik spragsi pelenai - gyvas Donaldėlis, nepataikė. Miesto centre didžiulis iš tabako sulipdytas bokštas pradeda svilti nuo apačios. Subėga visi gyventojai prie jo, bando gesinti - tai jų karalystės pasididžiavimas. Degančio bokšto liepsnos, kaip šunys drasko parkritusius tabako žmones. Tie, kurie išsilaiko ant kojų, vis dar pila rudą vandenį ant pamatų, bet ugnis per daug gyvybinga. Lėtai pleška, o bokšto viršuje sėdi ir verkia gražuolė mergaitė, taip pat Suktinės karalystės gyventoja. Ji - lyg antras tabakinių simbolis. Pati gražiausia! Kas, kad ji išmatų spalvos ir šiek tiek atsiduoda kanapėmis. Užtat kokia jos figūra! Donaldas nėra toks beširdis, kad leistų jai žūti. Švelniai suima nykščiu ir smiliumi mažytį tabako gabalėlį ir padeda ant stalo. Klibina nagu, bando dirbtinį kvėpavimą daryti, o jis vis tiek nejuda. Ir pati mergytė nebeatrodo panaši į gražuolę. Greičiau kažkokia drožlė. Ir visai negraži drožlė, lyg miniatiūrinis šunelio kakutis. Donaldėlis išsitiesia fotelyje ir plačiai nusižiovauja. Kur mano saulėgrąžos? Po Donaldo kojomis nuo numestos suktinės kyla vis didesnės liepsnos.