(Atsiliepiant į kai kurias šių dienų aktualijas)
 
Nerausk, dangau, nereikia žemės gąsdint,
Kad pikti vėjai siausti ruošias,
Tegul dar vasaros aidai joj skamba,
Žalias šakas svarina gluosnis.
 
Žinau,
Yra kraštų, kur net ir akmenys liepsnoja,
O vakaro žaras uždengia dūmų skaros,
Karštuos griuvėsiuos motinos, vaikai vaitoja
Nuo vieno žodžio, nuo paties baisiausio —
karas!
 
Gal taip įspėji mus — pasaulis toks trapus,
Ar saugai jį, kaip krištolą ant rankų?
Ar vien tuštybei, turtui palikai godus,
Kurio, kiek beturėtum, neužtenka?
 
Juk buvom gražūs, su Sąjūdžiu pakilę,
Žadėjom Lietuvą mylėt ir jai tarnauti,
Tik iš kažkur kažkas kažkam pasiūlė
Dėžutę pinigų ir sąžinę apgauti.
 
.........................................................
Nerausk, dangau, nereikia žemės gąsdint,
Ir taip gerumui, meilei jau kvėpuot sunku.
Tegul žmogus savy jėgų suranda,
Kad būtų melo šmėklai atsispirt stiprus.