O kam jūs skundžiatės visi aplink,
atsakot – šaltis kausto ir lauke tamsu,
šį rudeninį lietų nors maišais dalink –
gyventi lapkritį žmonėms niūru.

Galbūt pritarti būčiau jums galėjęs,
jei pasimirštų tai, ką pamačiau.
Seniai seniai, kai juoktis nesinorėjo,
nežinomu keliu aš vienas išėjau.

Ilgai aplink mačiau vien nykų mišką,
jaučiau, jog slepiasi jame tiek daug akių.
Nuo lapų draiskanų lašai dar tebetiško
ir vertė užsimerkti neišvydus tų veidų.

Tačiau taip netikėtai išgirdau kažką prabylant
ne žmogišku, bet ir ne dievišku balsu.
Atpažinau šešėlį, jis nusėlino beržynan,
ir greit nusprendžiau eit su juo kartu.

Prisipažinsiu, jog bijojau,
o kas, jei dingsiu tarsi pėdsakas purve?
Bet žingsniam sjo lėtėjant aš nestojau,
kodėl gi man baisėtis nežinia?

Slaptingasis keliautojas parkrito,
aš išskubėjau jam padėt.
Čia mėnuo pašvietė – tamsos neliko,
jį pamačiau, tačiau nesugebėjau patikėt.

Tą naktį supratau, jog pildosi legendos –
baltasis elnias prieš mane gulėjo.
Nublanko prieš jo šviesą visos spalvos,
vos pamačiau akis – ir baimė sumažėjo.

Į atmintį sugrįžo mažumėj girdėti žodžiai
apie narsiausią baltaragį sargą.
Prilygti niekas negalėjo grožiui,
kurį jam skleisti buvo lengva.

Gėriu paveikdavo jis priešus,
nuskriausti nieko negalėjo.
Šiltam jo žvilgsniui vos palietus,
karčiausios ašaros sustingt galėjo.

Aršiausius priešus į draugus paversdavo,
šalia jam esant užsimiršdavo vargai.
Šuoliuodavo ir niekas kelio neužtverdavo,
kol neužėjo pikta lemiantys balsai.

Po daugelio naktų gyventojai kalbėjo,
jog dingo sargas jų drauge su mirtimi,
tačiau kiti šnabždėjos – išprotėjo,
juk patys esame dėl to kalti.

Nesugebėjome įvertint draugo,
naudojomės begaliniu jo gerumu,
o kai jis eidavo į vienišojį lauką,
tylom laikydavome jį kvailiu.

Visi galvojome, jog ten keistuoliai renkas,
neturintys savų namų.
Nepastebėjome, kaip išmintis išsenka,
net jeigu klausome dievų.

O kai supratom, ką praradom,
gailėt jau buvo per vėlu.
Mes – žmonės – visad nepamatom,
jog net drąsiausiam gali būt baisu.

Nesitikėjo niekas elnio baltojo išvysti,
prabėgo tiek daug šimtmečių, dienų.
Tad niekaip negalėjo džiaugsmas man mintin atklysti,
jog prieš save stebuklą atrandu.

Tačiau tuoj pat aš supratau, kas vyksta,
skaudu ir liūdna pasidarė greit.
Gražuolis elnias iš gyvenimo jau slysta,
nesutrukdysiu jam iš čia išeit.

Ir palietė mane jo žvilgsnis tyras,
bylojo jis ramybę begalinę.
Aš supratau – širdy atleista vyrui,
kulka išdraskiusiam krūtinę.

Jis numirė be galo švelniai,
mačiau, kaip visą laiką man šypsojos.
Prisiekiau sau, jog prisiminsiu šitą elnią,
padėjusį sulaukti rytojaus.

Vos užsimerkė šiltos akys,
sujudino dangus šakas,
iš tolumos šiaurys atkako,
dalindamas visiems maldas.

Iš lėto nusileido gelsvas lapas,
jis paskutinis dengė nuogą šaką.
Dabar žinau, gyvenimas – tai mano takas,
o iš dangaus baltasis elnias viską mato.

Todėl, kai lapkritis į žemę nusileidžia,
kaskart prisimenu nebylų mišką.
Tylia daina jis į mane pabeldžia,
ir džiugios ašaros many vis tviska.