Kas turi pradžią, pabaigą suras.
Kaip tam, kurs be pradžios, be galo?
Todėl degi nakčia šviesias žvaigždes,
Jas ilgesiu prie skliauto amžino prikalęs.
Todėl karalius Tu - ne aš,
Todėl Tu amžinas Visatos kelias,
Todėl prie kojų tau visas godas suneš,
Būties akimirkai kas būti kelias.
Todėl esi, nebūti negali
Alsuojanti dvasia Visatos tolių,
Todėl mums mirksniai tik keli
Iš žemės grumsto, iš vandens, iš molio,
Ir juos kaip ugnį amžiną prie lūpų mums keli,
Kol parvedi pavargusius namolio.

***

Ar aš skaitau, Aukščiausias, Tavo raštą
Smilty, grumste, gėliausiam vandeny,
Ar tu lipdai mane it baltą alebastrą,
Kad manimi it raštais Tu kalbėt imi?
Ar aš tyliu, kalbu, ar krinta mano mintys
Tavin, it dulkės saulėj tviekstų sidabru,
Man vis, Aukščiausias, Tavo duslūs žingsniai girdis,
Aš vis Tavam pasaulyje it vaikas gyvenu.
Aš vis einu nuo lopšio iki karsto žemėj gyvas,
Ir man, Aukščiausias, šitos saulės visad per mažai,
Nors atspindį, nors pėdos žymę
Iš to pasaulio man palik, kai užsimerks skliautai.
Aš užsimerksiu, man užsimerks Visatos bėglūs toliai,
Man užsimerks žvaigždynų akys, aukso pilnatis,
Ir kad krentu it medžio lapas, man atrodys,
Ir kad pasauliai žiebias Tavo glėby man nauji...

***
Per amžių kuždesį, per laiko slėpinį, naktis,
Vedi į nežinią, neši mums ilgesį, viltis,
Nors vienas Dievas žino slaptį tų naktų,
Esu ne vienišas, esu žvaigždelė tarp žvaigždžių,
Ir nebijau užgest, ištirpti ryto aušroje,
Ir negana man degti, šviesti naktyje,
Tu būsi saulė man, vaivorykštė danguj,
Tu - paukščio sparnas, Tu - giesmė žmoguj,
Praeina viskas - rytas, dienos ir naktis,
Tik nepraeisi Tu - Visatos paslaptis,
Nes nenudrėks žvaigždėto Tavo rūbo nebūtis,
Nes Tu - gyvybė mūsų ir mirtis.

***

Ar vėl metus pradės skaičiuot nuo nulio?
Maži atrodys dideli žmogaus darbai.
Ką kursi, ką darysi - Jis it prasmė būties didžiulė.
Nieks Jo čia nenustums ir neapeis.
Nors neišeita iš istorijos rašytos labirintų
Naujon erdvėn, be dogmų, be tiesos,
Teisuoliai it nuo aukšto skardžio tyliai krinta.
Ar verta dar ieškot teisybės žemėj ar danguos?
Jis vienas? Jo nebėr? Paklausit nūn - ar buvo?
It akmeniu ant kelio? - Ne, Jisai keliu po kojom nusities,
Tik vis skraidys ten mintys, tos pražuvėlės,
Ir žmonės dar į saulę vis primerkdami akis ilgai žiūrės.
Ką ims jie į rankas - pasklis ant žemės
Aplink pavidalai ar Dievo, ar žmogaus.
Jie ne iš pragaro, o iš dangaus sau syvus semia,
Jie - kibirkštis degi ir Dievo, ir žmogaus...