Tie pokalbiai prie laužo tarsi vyšnios,
Pražydę sodais atvirumo vakarais,
O gestai prie šešėlių tokie ryškūs,
Tokie pažįstami tarp dūmo kvapo kaip kadais.
Pasklinda jaukios aido gūsių pynės,
Tarpusavy praslysdamos šilkiniais kaspinais.
Aš vis paklausiu, ar kas matė žuvį gimstant?
O vakaras man jau kelintą kartą gūžčioja pečiais.
Čia taip ramu, taip gera mintyse paklysti,
Išmaudo lietūs liepsnos veidą bučiniais.
Jau vakarėja, o sieloje tokia ramybė,
Jaučiu, netrukus dienos akys susiskleis.