Viskas įvyko tais auksiniais laikais Lietuvoje, kai žmonės ir dievai gyveno kartu. Dievai tada nė kiek nesididžiavo  savo galiomis, o kaip sugebėdami padėdavo žmonėms. Tie jiems atsilygindavo vaisiais, dsaržovėmis, uogomis, kartais ir kokio nudobto medžioklėje šernioko šlaunimi. Gyveno dievai ir žmonės ramiai ir sočiai, visko jiems užteko. Tikras aukso amžius. Nebuvo jokių karų, jokios politikos, seimų, korupcijos. Tik vienas dalykas skyrė dievus nuo žmonių: jie buvo amžini, o žmonės – ne. Taip jie ir būtų gal net po šiai dienai gerai gyvenę, jei ne pasiutėlė dievaitė Vasara. Tai buvo tiesiog padūkusi mergiotė, linakasė, rausvaskruostė mėlynakė kvatoklė,  visą laiką po rasas basomis lakstanti, žemuoges giriose renkanti, ar ant  dundulio jodinėjanti, o kartais nuostabiausias vaivos juostas audžianti.Jos tėvai – dievai Metai, niekaip negalėjo atsistebėti,iš kur pas dukrą toks karštas kraujas. Ir nutik tu man taip, kad ta pakvaišėlė ėmė ir susipainiojo su kažkokiu žmonių bernioku.Kaip ten buvo, žino tik gili naktis, tačiau  Vasara ėmė ir pagimdė nuo jo sūnų. Rovėsi Metai nuo galvų plaukus, nes žinojo, kad dieviškąjį kraują praskiedus žmogiškuoju, dievai nebetenka savo amžinumo. Bet negi išvysi  vienintelę dukrą po svietą elgetauti? Liko Vasara pas tėvus gyventi ir ėmė jie visi kartu jos sūnelį auginti. O kas nutiko tam  vaiko tėvui, nežinia.
Po truputį Metai pamilo savo anūką. O tas vaikis augo kažkoks keistas:toks ramus, lėtas rudaplaukis. Kartais vienišas rymodavo,užsisvajojęs liūdnai žvelgdamas į žąsų pulkus, kurie vien nuo jo žvilgsnio  išskrisdavo kur šilčiau. Padėdavo žmonėms užauginti  gausesnį derlių, bet vėl, apimtas netikėto liūdesio, užpildavo juos ašarų liūtimis. O kartais painiodavosi su voratinkliais, dūkdavo su vėjais. Taip ir augo tas nenuspėjamas auksaplaukis garbanius.  Dėl tų jo plaukų motina  Vasara ir praminė savo vienintelį Rudeniu. Net Dievai nežino, kas iš jo būt išėję, jei ne pasikeitimai pasaulyje.  Matyt, šiaurinių dievų, o gal kokių burtininkų užburti, pajudėjo Lietuvos link galingieji ledynai. Slinko, vartydami žemes, išknisdami naujas upių vagas, kaip  kokie milžiniški šernai. O ant vieno ledyno keteros raita atkeliavo į mūsų kraštą gražuolė Žiema. Išvydęs ją, Ruduo tiesiog amo neteko. Visai pašėlo jaunikaitis. Ėmė dūkti, kvailioti, visaip norėdamas atkreipti Žiemos dėmesį, tačiau ta šaltaširdė gražuolė keliavo su per Lietuvą snaigių skraiste apsigobusi, nė nežvilgtelėdama į vargšą Rudenį. Tada  Ruduo, nebežinodamas ką daryti, nusilaužė didžiausią šermukšnio šaką ir trenkė sau per galvą- norėjo galą gauti. Apsipylė šermukšnis kraujais, o Ruduo nemirė, tik parpuolė ant kelių prieš negailestingąją dievaitę. Ir suvirpėjo  gražuolės Žiemos širdis... Ir paglostė ji kruvinas Rudens garbanas... O pasiutėlis Ruduo nusiplėšė rūbus, stvėrė ją į glėbį. Ir sušilo jo rankose Žiemužėlė... Jie ėmė taip mylėtis, jog žemė pajudėjo ir nuo visų medžių ėmė kristi lapai. Žmonės tik stebėjosi ir nebežinojo ką daryti.  Galvas kraipydami, pakaušius krapštydami jie tą keistą meilės  metą ėmė ir praminė Lapkričiu. O paskui plyšo baltoji Žiemos skraistė ir lapus užklojo sniegas....
Norite sužinoti, kaip ši pasaka baigiasi? Jūs manote, kad tokia karšta meilė būna bevaisė? O iš kurgi Pavasaris? Gal ir gerai, kad dievams nesvetima tai, kas žmogiška... gal ir gerai, kad dievai nežinojo apsaugos priemonių...