Ryte Dorsi išėjo į kelionę – tolyn. Galvoje sukosi daugybė minčių, nebuvo lengva. Rankose sukinėjo raktą, suspausdavo, pasižiūrėdavo ir žingsniuodavo toliau. Ji galvojo, kad šį pakabuką nešiosis iki gyvenimo pabaigos, tačiau geležis kėlė vilkui alergiją. Atėjo metas rinktis. Mergina neabejojo sprendimu, tačiau slogulys nesitraukė. Suradusi tinkamą vietą, prie kreivo medžio, – iškasė duobę. Atsistojo, atsiduso ir įmetė savo brangenybę. Užkasė, išlygino žemę ir tuo pačiu keliu pasuko atgal link palapinės. „Štai ką reiškia, kai ištesi pažadą, jog viską galėsi padaryti“, – suprato šešėliai.
Prie palapinės laukė vilkas: tylus ir susikrimtęs. Šmirinėjo pakampiais, nerasdamas vietos. Dorsi sustojo, sugavo žvilgsnį, tačiau baltasis nusuko akis. Mergina pasilenkė prie žvėries. Šis šlapia nosimi bakstelėjo į vietą, kur kabėdavo raktas, ir klausiamai pakėlė akis. Ji liūdnai nusišypsojo, apkabino kailiniuotą kaklą ir pradėjo niūniuoti, nežinia, ramindama save ar vilką. Ryte ji pastebėjo, jog gilės suneštos atgal į tolimąjį kampą, guolis čia pat ir vilkas kietai miega užkrovęs letenas ant jai rankos. Nors prabudusi Dorsi nejudėjo. Mėgavosi žvėriškų letenų šiluma. Viskas greitai grįžo į savas vagas, o vilkas nustojo čiaudėjęs.
Atėjo didžiosios kelionės metas. Paukščiai pasirodė su pirmaisiais saulės spinduliais ir baltasis, lyžtelėjęs žandą, ragino keltis. Apsnūdusi Dorsi pasivertė ant kito šono, bet vilkas neatstojo ir priekiniais dantimis kandžiodamas šonus užkuteno taip, kad nebeliko kur dėtis, reikėjo keltis. Supratusi, kokia šiandien diena, mergina susigėdo ilgai besivarčiusi ir nuskubėjo susiruošti. Dorsi nesitvėrė džiaugsmu. Ji keliavo į kasmetinę vilko ir paukščių kelionę, ji buvo to dalis! Po dienos prie keliauninkų prisidėjo dar viena porelė paukščių, kurių mergina nebuvo sutikusi. Paukščiai nesibaidė žmogaus, priėmė ją, kaip įprastą miško gyventoją.
Eidama ji dairėsi ir viskas atrodė gražiau, šviesiau negu buvo iš tiesų. Galiausiai priėję kelionės tikslą – skaidrų ežerą visi sustojo pailsėti. Kur kam patogiau – paukščiai sutūpė ant šakų, vilkas su Dorsi prigulė pavėsyje, po medžiu. Vėjelis švelniai lietė ežero paviršių ir kėlė raminantį garsą. Jiedu net nepajuto, kaip užsnūdo. Pabudę šoko maudytis ir taškytis, valgyti žemuoges ir mėgautis dar šiltos saulės spinduliais. Vakarėjant baltasis prigulė žolėje stebėdamas plaukiančius debesis, mergina išsitiesė šalia. Medžių viršūnės buvo taip toli, tarsi kitame pasaulyje. Didinga lapija apglėbė visą matymo lauką ir plaukiantys debesys išnyko fone, viskas tarsi susiliejo, užėjo ramuma, keistas transas. Viskas buvo kažkur toli, kažkur pranykę, liko tik ji, medžių žaluma ir vilkas. Ji nematė baltojo, negirdėjo, net nelietė, tačiau puikiai jautė – jis šalia.
Ne visai atsigavusi po svaiginančios žalumos mergina pakurstė laužą ir užsikaitė arbatos, baltasis ramiai ją stebėjo. Netikėtai iš miško gilumos pasirodė vienas iš vilko šešėlių. Dorsi kukliai jam nusišypsojo, pasiūlė prisėsti šalia. Šešėlis atrodė susimąstęs, gal kiek dvejojantis. „Vilkas tau nori kai ką parodyti, – ištarė labai rimtai. – Ne šiandien, kada nors.“ Atlikęs savo darbą, pasitempęs nulingavo atgal į tamsą. Vilkas, tarsi tam pritardamas, nulydėjo jį akimis ir žvilgtelėjo į Dorsi pasitikrinęs, ar suprato. Mergina energingai palinkčiojo. Viduje šokinėjo ir sukosi ratais, tačiau susilaikė, bijodama sugadinti akimirką.
Jiems grįžus namo, baltasis prikasė iš netoliese esančio kauburiuko sausų žemių ir tvarkingai sutrypė, paspaudinėjo, kad palei palapinę nebebūtų taip klampu. Dorsi vėl norėjo bėgti, lėkti ir šūkauti. Pati pabėrė sausos žemės ir palygino dumblyną. Žinoma, aplinkui dar buvo klampu, tačiau pagrindinis takelis link palapinės tapo sausas. Mergina norėjo kuo greičiau viską sutvarkyti, tačiau suprato, jog nevalia skubėti, nes sausų žemių aplinkui ne per daugiausiai. Pradėjus skubiai tvarkyti gali prikasti bereikalingų duobių. Viskas turėjo vykti miško ritmu. Vis tik iš nekantrumo ji vis apibėgdavo apylinkes, tikrindama, ar neatsirado sausų žemių, kurias galėtų panaudoti. Toks lakstymas vilką šiek tiek erzino. Pastebėjusi tai Dorsi bandė susitvardyti ir vėl išmokti laukti.
Pisha
2016-09-04 00:06:25
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-09-04 19:50:29
Lėtas tęsinys. Man rodos, šios dalies esmė – dar vienas žingsnis į bendrystę. Pakabukas užkastas. Dorsi pasirinko. Ji veikiama nuojautų, įsiklausanti, supratinga. Vilkas irgi eina (jei taip galima pasakyti) į suartėjimą – po kelionės deda sausas žemes kad palei palapinę nebebūtų taip klampu. (...) Žinoma, aplinkui dar buvo klampu, tačiau pagrindinis takelis link palapinės tapo sausas.
Viskas turėjo vykti miško ritmu.
Kalbama apie troškimą (gal net savotišką auką dėl to), buvimo šalia (beveik artumo?) palaimą, bendrą terpę, tebeliekantį pasiruošimą laukti.
---
Stiliaus per daug neliečiant, kelios formalios pastabos.
Antroje pastraipoje galima sutraukti, išmetant susikrimtęs; toliau yra nusuko akis, tad pakėlė akis > pažvelgė ar kt. sinonimas.
Mėgavosi žvėriškų letenų šiluma. > kaip suprasi... žvėries atrodo geriau.
Viskas greitai grįžo į savas vagas > ar jų sambūvis nereiškia vienos vagos?
Vėjelis švelniai lietė ežero paviršių ir kėlė raminantį garsą. > įmantru, o kiek to reikia, nežinau...
Ne visai atsigavusi po svaiginančios žalumos mergina pakurstė laužą... >
norisi kitokio perėjimo
Vis tik iš nekantrumo ji vis apibėgdavo apylinkes... > kart.
Kai kur pataisyta.