Aš tave norėčiau vakaru pašaukti,
kai šešėliai vaikšto tylūs pažemiais,
taip galėčiau visą amžinybę laukti,
kol žvaigždžių nubudę spinduliai ateis.

Jie lyg tylūs broliai iš aukštai keliauja,
vienišas tarp jų tik - Viešpats spindulys,
kaip motutė niekad glausti nepaliauja
ir visus per amžius mažučius lankys.

Mažos mano, Dieve, godos ir svajonės,
mažas ir beteisis aš Tavin einu,
mylimą kaip žvaigždę, kaip gyvybės rožę
aš širdy lig saulės, lig tavęs keliu.

Neužges man niekad mylimosios akys,
neužges man niekad Viešpaties ugnis,
nors nei vieno žodžio aš jai nepasakęs,
nors viltis kaip paukštė iš toli atklys.