Tu mūzai nusilenk –
ji neapleis tavosios plunksnos,
ar bus šviesu, ar ims jau temt
tavoj minty, dievų paunksmėj,
ji bus visad šalia
džiaugsme, varge ir bėdoj,
jei šauksi tyliai ją,
paukštukui sieloj giedant.
Kai vienumoj naktis
žvaigždėm godas dabina,
jos vizija primins,
kas amžinas degimas,
kas posmas, kas eilutė –
dėl jos, būties apgaulės,
neklausk tik – būti ar nebūti –
uždeki žodžiais saulę...