1. iškilminga diena kokio nors žymaus istorinio ar valstybinio įvykio atminimui, garbei
2. džiaugsmas, smagumas, iškilminga nuotaika, pramoga kokia nors svarbia, malonia proga
3. koks nors didelis iškilmingas renginys
4. diena kokio nors religinio įvykio ar šventojo atminimui, religinė iškilmė
 
Lietuvių kalbos žodynas
 
Jis laukė tos šventės. Jis jos nusipelnė. Jis įdėjo daug triūso, kad šventė būtų graži, be priekaištų – iki smulkmenų. Jo šventė. Ar tikrai jo? Kai rytą išėjo į kiemą, pajuto – kažkas yra ne taip. Kažkas maudžia pačioj sielos gelmėj, maudžia. Kas? Jei viskas vyksta pagal scenarijų – iki smulkmenų? Net rytas išaušo kaip pagal užsakymą, giedras, šventinis, tylus, o veja, jo taip kruopščiai jau ne vienus metus puoselėjama veja, šį rytą ypač graži, lygi lygi, tarsi aksominė ir taip šventiškai žiba rasa. Sodyba kaip paveiksliukas, tokia, kokias matė užsieniuose turčių kvartaluose. Džiaugsmo nepajuto.
Pagalvojo – tai tik šios kelios akimirkos tėra tikroji jo šventė, kol gali štai taip pastovėti vienas tekant saulei, žibant rasai, kol dar miega, dar nenubudo suvažiavę vaikai, anūkai, kol pilni namai, kaip bičių avilys, bet dar niekas netrikdo tylos, nesirenka svečiai, nesakomos prakalbos, tokios, kokias priklauso sakyti, o jis turės šypsotis ir vaidinti savo rolę – laimingo vyro, tėvo, senelio, kad visi matytų, koks jis laimingas. Ir dėkingas už šventę. Kad pavydėtų.
Šiandien bus nekasdienybė. Šventė. Viskas jai paruošta. Scenarijus parašytas, dekoracijos sustatytos, rolės išmoktos… Net rožė kaip pagal režisieriaus nurodymą gausiai apsipylė auksiniais žiedais, o jis staiga panoro eiti, išeiti. Bet kur, į mišką, paupiais, į kažkokio, probrėkšmais tematyto, svetimo miesto gatveles, kur jo niekas nepažįsta ir jis gali būti laisvas, neprivalo vaidinti jokios rolės. Vienas. Gyvenantis savo, o ne kažkieno kito gyvenimą.
Kaip kaprizingas vaikas nepasakė, tik pagalvojo:
– Noriu būti vienas! Vienas!
Suvokė, kad mintys neleistinai nukrypo į lankas, sudraudė save, paėjėjo apie namą, norėdamas dar kartą įsitikinti, kad viskas gerai – vakar pastatyta arka tebestovi, laukdama, kol sukilę anūkai papuoš ją gėlėmis ir balionais, įrengti atrakcionai vaikams, kad šie turėtų ką veikti ir netrukdytų suaugusiems, o didelis, spalvingas skėtis nuo saulės virš smėlio dėžės atrodo tikrai puikiai, visai kaip Turkijos paplūdimiuose, kur jis, pirmą sykį išvažiavęs uždarbiauti į užsienius, kelias savaites, kol pavyko gauti geresnį darbą, rinkdavo šiukšles. Kito tokio skėčio visam kaime nerasi.
Lyg ką mėgindamas pamiršti ar apgauti save, tyliai užniūniavo, vien sau mintyse tardamas dainos žodžius:
Vai užkilokit vartelius,
Vai ir paleiskit kurtelius,
Tegu išloja svečių pulkelį
Iš svetimos šalelės...
Nusišypsojo – na ką aš čia? Juk visi savi. Priėjęs paglostė vienintelį „kurtelį“, mažą rudą šunėką, jau seniai inkštimu besistengiantį atkreipti į save jo dėmesį, o tada pamatė seną, skylėtą, nuo ilgo naudojimo papilkavusį skudurą, kabantį ant jo pasididžiavimo, originalaus kalvio darbo turėklo – matyt, kažkuri iš šeimininkių, vakar baigusi ruošą, padžiovė. Paskubom priėjo, nugreibė skudurą, tarsi bijodamas, kad kas neužmatytų tokios gėdos, ir liko stovėti su tuo skuduru rankoj, nežinodamas, kur jį dėti, su nuostaba atsiminęs, kad jis gi visada čia kabėdavo ir niekam nekliuvo. Toks pyktis suėmė, susuko skudurą į kamuolį ir sviedė į šiukšliadėžę. Nepataikė. Priėjęs lenkėsi paimti, bet skausmas nudiegė juosmenį, tai taip ir liko sulinkęs klaustuku, stipriai sukandęs dantis. Skausmui rimstant, atsargiai prisėdo ant laiptelio ir susimąstė. Sakoma, kad taip prieš mirtį per kelias akimirkas pro akis prabėga visas gyvenimas.
Pamatė tėvus – mažutę, darbščią, meniškos prigimties mamą, palinkusią ties mezginiu – kiekvienas darbelis tarsi meno kūrinys, dviejų vienodų megztinių nėra numezgusi; kalbėdavusią visada ramiai, negarsiai, bet mokėjusią tuo tyliu, ramiu balsu taip įgelti vyrui, kad jis jausdavosi amžinai kaltas dėl to, kad pirmasis jų kūdikis, mergaitė, gimė negyva, o vėliau dukterų nebebuvo. Gerdavo tėvas, po kelias dienas negrįždavo namo, o paskui, tarsi užprogramuota nevilties į  namus atėjo nelaimė.
Matė save jauną, tik po armijos, lakstantį motociklu, laisvą ir laimingą, kol sykį po šokių veždamas mergaitę namo nuskrido nuo kelio, jai lūžo koja. Vedė, nes jautėsi kaltas. Sunkiai skyrėsi su laisve, barėsi, taikėsi, gėrė. Kaimas jau buvo nurašęs – dar vienas pijokas. Bet sykį nubudęs ar atgavęs sąmonę kažkur laukuose, parugėj, susimąstė, kadgi savo, ne kieno kito, gyvenimą pragėrinėja, nuvažiavo pas broliukus vienuolius į Pakutuvėnus, pabuvo, įveikė save ir dabar štai seniai seniai nebegeria, naminės ir kvapą užmiršo. Nesigina, bent jau nuo savęs, kad kartais pajunta, kad vėl nutrūks, neištvers. Tada meta visus darbus ir – pas broliukus, pavaikšto ten po sodybą, pasižiūri, koks kadaise buvo pats ir koks vėl gali tapti, ir grįžta namo. Tik jis vienas žino, kiek jam ta pergalė kainavo – nuo tada gyvena tarsi ne savo gyvenimą, susitaikė su žmonos diktatu, žino vien darbą, per skausmus, negalią. Niekada negana pinigų, todėl vėl ir vėl važiuoja jų parvežti ir neklausia, kur jie dingsta. Nesiginčija, žino, kad jos viršus jau visiems laikams. Negali sakyti, išgirsta ir gerą žodį, o štai šiandien jam surengta šventė. Jam vienam. Šiandien nereikės dirbti.
Viduj pasigirsta žingsniai, balsai. Jis atsitiesia, sunkiai atsikelia, pasirengęs šypsotis – šiandien turi būti laimingas. Tokia rolė, negali nuvilti režisieriaus.
Prasiveria laukujės durys, ne ką aukščiau rankenos sublizga linksmos akutės ir į kiemą išsirita berniūkštis – sveikas, baltapūkis, ryškiai  gėlėtais rūbeliais. Abu imasi valyti šunėko voljerą, nuo vaiko čiauškėjimo atgyja kiemas, visa gatvelė, garsai susigeria atšlaitės medžių tankmėje. Šventė!
Užsigalvojęs jis ne iš karto susigaudo ko klausiamas. Anūkas įsitveria šluotos, idant liautųsi dirbęs, ir kažkelintą kartą kartoja:
– Bočiau, a bočiau? Šiandien tavo gimtadienis?
Jis tik linkteli galva.
– Ar tu labai senas?
Trumpam susimąsto, bet vėl gana ryžtingai linkteli galva.
– Greit mirsi?
Įsižiūri į vaiko veidelį tarsi pirmą kartą matydamas, pakedena baltapūkę galvelę ir nieko nesako.
– Bočiau, nebevažiuok tu į tą Ameriką... Aš už tave nuvažiuosiu. Kai užaugsiu.
– Je, o kaip čia viskas be pinigų? – tarsi savęs paklausia.
Dabar tyli vaikas. Vargu ar išgirdo ašaras balse. Vyrai neverkia, bet jis gi  kitoks, jautrus, meniškos prigimties. Į savo mamą. Ne dyvai ir pravirkti.