Laikas kebekliavo ir ežias paliko,
Metų vingiais pinas vien tik artuma.
Ant kapų švytuoja žydintis vainikai,
Tįsta ir pavirsta graužaties dėme.

Ar gali suspėti smulkmenas matyti?
Taškosi sekundės bėgančia upe.
Fejerverkais gęsta tos, ir visos kitos
Ties nežinomybės praraja klampia.

Pasamdyti buvom, gulėmės ir kėlėm.
Paslaptys lyg vaisiai užgintam sode.
Užimti be galo laiko pasakėlėm,
Troškimus įrašėm kruvina raide.

Artuma sustingo metais sužymėta
Lyg Pompėjos miesto stabais atkastais
Rodos dar nedusom, dar užteko vietos
Po gaisringo laiko suterštais skliautais.

Iš kažkur atplūdęs nerimas nutvilkė
Karšto supratimo šėlstančia ugnim –
Juk stabų pasaulis tylintis ir pilkas
Į Pompėjos miestą gyvus mus paims.

Nesuspėję daug ko palytėti rankom,
Prie širdies priglausti atvaizdų trapių,
Skambiomis sekundėm upėj pasitrankę
Krentame nuo skardžio tiesiai į kapus...