Jau aruoduose auksas rugių, 
O laukuos tuštuma.
Tavo žvilgsnyje meilę regiu
Ir jaučiuos artima.

Artima... taip be proto arti, 
Kad arčiau nėra kaip!
Juk mes vienas kitam sutverti.
Kartais leipstam juokais,

Kartais liūdim ar pykstam kartu
Ir skaičiuojam metus.
Tu – mane, aš tave suprantu
Ir medus toks saldus.

Toks saldus jis iš pievų, laukų
Ir iš mūsų svajos.
Aš žaviuosi tavim, manim – tu.
Lai drugeliai skrajos

Tol, kol būsim drauge, lai metus
Mūsų meilė nušvies.
Juk ne auksas svarbu, ne medus,
O tik laimė būties.