Skriskit, mintys, per Lietuvą paukščiais,
Neškit mažą dalelę manęs.
Meskit žemėn iš žydrojo aukščio,
Gal sudygs nors menka žolele.
 
Nedrįstu net svajot, kad jos beržu iškiltų,
Rudenėjant paraustų variu,
O gegutė biržely kam nors iškukuotų
Negailėdama metų ilgų.
 
Meskite pievon, tegul dobilu auga,
Tegul virpa nuo ryto rasos,
Ar vieniša smilga, kur pusnys tik saugo
Baltam šėlsme speiguotos žiemos.
 
Lai Dzūkijos smėlyne pušim sužaliuoja,
Te Šešupės krante žilvičiu.
Tegul pasakas seka, kaimo dainas dainuoja
Ant aukštų Žemaitijos kalvų.
 
Būtų gera ir Vilniaus liepose ošti
Ar varpu suskambėti Kaune.
Tik kam gatvių plačių, aukštų mūrų ieškoti,
Kai taip norisi eit žeme.
 
Skriskite, mintys, per Lietuvą paukščiais,
Ji visa, o visa širdyje.
Gervėmis klykite, volungėm šaukit:
 — Nesurast brangesnės už tave!