Epigrafas:
„Kas gyvena Meile, tam nieko pamiršti nereikia“.
 
Prisiminimų lapais skleis ruduo
Pavasario stebuklinius akordus,
Kai pasitiko Mielos juokas įstabus,
Svajingųjų kaštonų gertas lyg midus,
Kai Ji atėjo, baltos Meilės vedina,
Ir patikliai tau ištiesė rankas...
Kai saulės blyksniais akyse žadėjai,
Kai dar pilka spalva nebuvo atskubėjus.
 
Šiandieną vienas čia, kur debesų tyla
Švelniai apklosto žemės aukso rūbą.
Tiki, Ji iškilmėse degančių klevų
Ir kvepiančiame speige pirmo gruodo,
Tai Ji dabina beržo geltonas kasas,
Drovia rudens snaige švelnumu gobia
Ir kerinčiai šalta trapia žole rasota
Nudegina širdies apnuogintas stygas.
 
Vaiski rudens vėsa. Jos siluetą širdimi
Tu vėl palydi į brangius prisiminimus,
Kur visada baltai kaštonai snigs,
Takai baltom žvaigždėm pražys,
Lietus sakme pavasarine pasitiks...
Gulbės* žvaigždėj, pamojusiai skrydžiu,
Kaštonų raštuose ant lapų padrikų
Ir tavo atminimuose, – jūs visada kartu.

Pasirinkai. Širdies skausmingą tylą.
 
* Gulbės žvaigždynas

© Felicija Ivanauskienė 2016-08-28