Aš esu tiktai niekieno žodis,
iš godos didelės išsiritęs,
žeis mane ir spygliai sodo rožės,
kai ją liesiu aš švelniai kas rytą.

Aš esu baltas sparnas nuplėštas,
vienišesnis už akmenį lauko,
ateinu nei prašytas, nei kviestas,
švelniai glostau aš mylimos plaukus.

Aš esu daug dažniau neištartas,
prisikelt jai ant lūpų betrokštąs,
kartais net koneveiktas ir bartas,
ir tylos vandenynan nublokštas.