Per saulėtekio prieblandą gęstant žvaigždėms
į mane vėl kas rytą sugrįžta
šios būties pirmutinė raidė,
taip svarbi ir dabar it vaikystėj.

Vėl skaitau aš iš naujo dienas,
tartum knygą slaptingą šios žemės,
ir kas kartą nustebus viena
atrandu, kad pasaulis it raštas gyvena.

Tik mokėk jį skaityti, ištart
ir paliesti jį lūpom nustebus,
kad kadais, ateity ir dabar
tau saulėti jo puslapiai verias nuostabūs.

Jie pilni slėpinių atverties,
palytėjimo virpulio, žaismo,
spindulių ir šešėlių dermės,
būčiai tirpstant – saulėlydžio gaisro.