Norėčiau nors kartą
Prisikalti prie drebulės lentos,
Kvepiančios sniego tirpsmu
Ir Vėlykų išvakarėm.
Bet nerandu vinies
Ir palaikančio balso.
Jaučiuosi kaip šaltas
Natiurmorto ąsotis,
Viduje puspilnis,
Tačiau niekas to nežino.
Nežinau ir pats.
O gal geriau pakilti
Su tūkstančiu žvirblių
Į rusvą vakaro dangų.
Pauostyt žvaigždes,
Uždengti mėnulį.
Bet vėjas pakilo,
Žvirbliai išsilakstė.
Pabėgau ir aš.
Galėčiau užsikloti minia
Tokia judančia, lekiančia.
Kaip rudeninio palto skvernas,
Kaip paskutiniai knygos lapai.
Bet atėjo naktis,
Visi užmigo.
O aš tik prabundu.