Pagaliau darbe aš gavau įdomią užduotį, tarsi komandiruotę: Literatūros archyve, kuris Antakalnio gale, yra daug niekur nepublikuotų beletristikos kūrinių ir aš turiu sudaryti jų rinktinę, parengti ją spaudai. Kol parengsiu, dirbu pačiame archyve, į darbovietę nei neužeidamas. Tokiomis aplinkybėmis ryte galima neskubėti, nuvažiuoti į skaityklą kada noriu. Todėl piko valandą iš namų neinu, sėdu į autobusą, kai būna jau gerokai išsišvietę. Išeidamas išgeriu tokį grand puodelį stiprios kavos, kad ūpas pakyla, tam laikui kol darban nuvažiuoju. Perku kavos, kai jai būna trisdešimt procentų nuolaida ir šiaip taip išsitenku su pinigais kavai. O šiandien išeidamas truktelėjau apypilnę statinaitę... degtinės. Pigiausios. Nes man visos degtinės vienodos. (Dažnai prisilaikau užslėptą keturiasdešimties laipsnių degtinės butelaitį, kaip kokius, vienintelius padedančius, vaistus ilgaamžė senelė.). Ir išgeriu jos aš visiškai ne dėl poreikio, o savijautai pagerinti, kuri šįryt buvo tiesiog nepakenčiama: niūru, galvoje nežinau ūžia ar spengia (veikiau spengia), pesimizmas beribis. Tai ką daryti, kaip gelbėtis? Kadangi jokios galimybės išeiti iš tokios būsenos neturiu, tai prisipilu statinaitę degtinės. Tik nuogąstauju kaip ateity reiks gelbėtis: ir degtinė, ir santaupos artėja prie dugno. Man šlykštu ją nuryti, bet šiaip taip prisiverčiu, ir, mostelėjęs, iškart stveriu ko nors skanesnio užsigerti – kavos, arba nors vandens – kad taip smarkiai poskonis nekenktų liežuviui ir gerklei. Karti, kaip pelyno lašai; kitaip sakant, velnio lašai. Statinaitė, kurion pilu, visai nedidelė, gražiai briaunota, papūstais šonais, spindi kaip krištolas, todėl neatstumia rankos tokia daili būdama. Prisipilu būtinai tiek, kiek mano akims gražu – ne sklidiną, auksinio žiedo platumu lieka iki viršaus nepripilta; turiu tokio preciziškumo ydą. Kai taikosi pilant „nenumieruoti“, estetinis pasitenkinimas man susidrumsčia, ir aš net apkeikiu save pasižadėdamas kitąsyk būti atidesnis. Ceremonijos laikausi dar tokios, kad prisipylęs būtinai lukteriu, iškart burnon neverčiu; jeigu stverčiau vos prisipylęs, būčiau šlykštus kaip girtuoklis, tariu sau. Pagaliau ir ryžto turiu sukaupti, nes nuryti tokią „atrūtą“ reikia dvasios jėgų; be to, neturi ir nusilaistyti nė kruopelytė keliant prie lūpų. Nusiimu akinius ir prisipildamas, ir išgerdamas, nes būnu su akiniais, jei tuo metu skaitau; dedu juos ant atverstos knygos. Ir jokiu būdu ne aukštyn kojom, o taip, kaip jie ant nosies kabo. Kodėl taip ceremoninuosi, gerai nežinau. „Taip reikia“, – atsakyčiau, jeigu kas klaustų. Ir kavą geriu be akinių, nes aprasoja nuo karšto kylančio garo. Nemanykime, kad visa tai pavojinga. Ne, tvirtai žinau, kad priklausomybės svaigalams neįgausiu. Išgeriu tik rytais (ir tai tik retkarčiais, kai labai sunku), kol dar nevalgęs, nes tada geriau pajuntu poveikį, savijautą gerinantį. Tai, žinoma, nepamokantis pavyzdys jaunajai kartai, kaip ir senajai. Mokykloje Mendeliejevo cheminių elementų lentelę žinojome kaip ir daugybos lentelę (nors jos ir nesupratome; bent jau aš), bet jokia mokytoja nepasakė, kad būtent Mendeliejevas nustatė, jog optimaliausia degtinė yra būtent keturiasdešimties laipsnių. Prisipažinau šitaip medikamentiškai geriąs norėdamas pasakyti, kad po šiandieninės taurelės (kurių buvo dvi) išėjau iš namų neįprastai entuziastingas ir tai davė vaisių: nuotykį autobuse. Stotelėje peržvelgiau visus laukiančiuosius, tarp jų manęs laukiančiojo nepastebėjau nė vieno; merginų gražių buvo. Tiek malonumo.
Įlipęs į autobusą pasidairiau kur atsisėsti. Nors galėčiau stovėti, bet norėjosi kurią nors prakalbinti, neužgauliai pasišaipyti: tokiais juokeliais, nuo kurių nuotaika ne blogėja. Žinoma, kaip kuriai. Čia daug rizikos. Pačiame priekyje viena dvivietėje „ložėje“ sėdėjo juodaplaukė, ir vien iš jos paleistų, ilgų plaukų buvo aišku, kad ji ne senelė, ir būtinai prieisiu. Stvarstydamasis už turėklų perėjau per visą autobusą į priekį ir, prisigretinęs prie jos, sustojau. Pamačiau koks dailus, jaunas jos veidas. Lūpytes išsidažiusi, inteligentiškai apsirengusi, visa išpuoselėta – tikra aktorė. Nesisėdu šalia jos, bet stoviu ir akylai į ją žvelgiu. Toks žiūrėjimas tuoj sunervina, arba, mažų mažiausia, atkreipia dėmesį. Bet jinai maigo savo telefoną ir į mane nė galvos nepasuka. Atrodo, kad akies krašteliu ji mato mane, neabejoju, kad mato, bet neatsigręžia vis tiek. Matyt, jai aišku, kad į tokį nykų apkiautėlį nėra ko dėbčioti: apsirengęs esu prastuoliškai, nors ir švariai, ant galvos ne kokia nors plati dendžio skrybėlė, o suglamžoma atraityta megzta kepuraitė, užmaunama kaip kojinė. Aš sutelkiau dėmesį į pat tą jos akies kraštelį, ir pagavau dalelę jos regėjimo; ruoželis žvilgsnio spindėjo aiškiu manęs matymu, regos spinduliai aiškiai ėjo į mane, sakytum, truputį net durdami man. Bet veido ji niekaip neatsuko. Užteko man jos vien profilio; jis toks taisyklingas, gražus. Mėgstu stebėti ir neklasikinius veidus; jie būna ir įdomūs, neįprasti žmonių masėje, kūrybiškai susiformavę, kūrybiškai išaugę, bet retai kada gražūs; nors vis tiek teikia pasigėrėjimo – savo nekasdienišku stilingumu. Bet reikėjo dar ir pašnekėti, ne vien tik pasižiūrėti, žinoma, jei ji šnekės, o ne įsižeis.
– Atsiprašau, panele, ar čia galima? – ištariau dėmesio nesulaukęs. Norėjau ją prakalbinti, užvesti švelnaus pasišaipymo flirtuką, todėl paklausiau šitaip kvailai. Estetinis pasigėrėjimas, niekad nepasotinamas vidinis poreikis mane verčia kalbinti nepažįstamas paneles, ir kol kuri nors neužduos man, dovanokit, per snukį, priekabiauti nepasiliausiu. Jeigu neatsitiks ko blogesnio – juk kita gali ir policijai pasiskųsti. Bet nė prie vienos iš jų aš nei piršteliu neprisiliečiu, tad vargu ar 58 straipsnį čia būtų įmanoma pritaikyti.
Vos ji į mane pažvelgė, veidas tuoj pasikeitė: iš rimto ir netgi kiek rūstaus patapo malonus ir besišypsantis. Vos pastebimai, bet tikrai besišypsantis. Toks šiltas, draugiškas žvilgsnis mane dar labiau padrąsino lįsti jai į akis. Bet kol kas tylėjau. Atrodė, kad ji niekaip negali atsidžiaugti savo telefonu: brūkšt ir brūkšt pirštu per jo ekranėlį. Pirščiukai ilgi, dar ir nagai juos pailgina, rankelė balta kaip popierius. Toks pat pablyškęs ir veidas, nelyginant mažakraujyste serga. Dėl šitokio puošiančio blyškumo galima ir tyčia mažakraujyste susisargdinti. Bet dabar žmonės sočiai pavalgo, šia liga negirdėti kad kas sirgtų. Grožis reikalauja aukų, ir iš tikrųjų dėl savo išvaizdos merginos taip stengiasi, kad atrodo galėtų ir ausį sau nusipjauti kaip Vincentas Van Gogas, ražienų, banaliųjų daiktų tapytojas. Nežinau, ar tai teisybė, ką girdėjau pasakojant, o tai išgirdęs ir kitiems pasakodavau: vienas vyras tyčia susižalojo sau veidą, kad būtų randuotas, nes jo mylimajai patiko randuoti, banditiško veido vyrai, o ne mergiški kaip jis. Veikiausiai tai jaunatviškoji romantika, kūryba, o ne tikras atsitikimas, ir dabar jau niekam šios istorijėlės nepasakoju.
Ji, kaip matosi ne vien iš apsirengimo, ir turtinga: telefonas tai išmanusis, prabangus. Tikras stebuklas: stilingos apdailos, jame ir internetas yra, ir filmuoti fotografuoti galima, ir garsą įrašo, ir kitus „darbus atlieka“, tik nežinau kokius dar. Kas galėjo pagalvoti, kad tokių fantastinių naujovių atsiras. Iš tų „supuvusių“ Vakarų. Daug kas pasikeitė, kai Lietuva išėjo į laisvę. Visokios negirdėtos veiklos atsirado. Antai mano pažįstamas nusipirko nepilotuojamą lėktuvėlį ir fotografuoja vėjo malūnus, kurių pas mus, medinių ir mūrinių, yra 128. Prie to lėktuvėlio pririša fotoaparatą ir iš paukščio perspektyvos malūną kokybiškai nufotografuoja. Tik aparatas dažnai sudūžta lėktuvui leidžiantis. Rodos, jau keturis kartus sudužo.
Štai ji atsigręžė, kažkaip pabrėžtinai, ir sako:
– Ko jūs klausiate?
– Ar čia galima sėstis?
– Chu...Kaip tai ar galima?
– Na ar čia laisva?
– Tai negi nesimato? Juk matosi! Ar jūs nematote?
– Oi ne, kvietkeli, – jau išsigandau aš. – Matau, kad laisva.
– Tai sėskitės.
– Dabar tai man aišku, kad leidžiate.
Ir žlegtelėjau greta jos. Mano džiaugsmui ji kalbėjimo nebaigė:
– Klausti nereikia ar laisva. Čia autobusas, – paaiškino visai rimtai kaip bemoksliui.
– Dabar žinosiu, – reziumavau.
Ji pradėjo telefonu rašyti žinutę lyg leisdama suprasi, kad pokalbis baigtas, bet matėsi, kad ji nė kiek dėl jo neužpyko, veikiau, apsidžiaugė. Kalbėjo, kiek kalbėjo, labai noriai, su linksmumo gaidele balse ir lūpose. Aš nežiūrėjau į priekį kur važiuoju, bet pasukęs galvą žvelgiau į ją. Ir tik kad per daug neįkyrėčiau nusisukdavau; bet tuoj vėl atsisukdavau, nes norėjosi jos nosyte gėrėtis ir išprovokuoti dar nors kokį pasikalbėjimą, geriau nemandagų, švelniai duriantį į tas vietas, kur neskauda.
Aš beveik demonstratyviai, taigi pašaipiškai, pasilenkiau ir pažiūrėjau ką ji telefone rašo. To man nė kiek nereikėjo, tik intrigai, ir spėjau pamatyti žodžius „nebent grįždama“. Ji iškentė mano žvilgtelėjimą į jos telefoną, nė vienas veido raumenėlis nesujudėjo. Tada aš ėmiausi veiksmų – nušluosčiau jai langą, prie kurio sėdėjo. Buvo aprasojęs ir nieko per jį nesimatė. Lauke apniukę, dangus drumzlinas iki visų pakraščių, saulės nė lašo, ir jau, kas baisiausia, antra savaitė šitaip, o gal jau ir trečia. Slogi savaitė – dangus tartum švinas, rodos, jį ant pečių nešioti reikia.
Dabar ji nusijuokė. Ir žvilgtelėjo per langą, tačiau į mane nepažvelgė. Žinutę maigė toliau, tarsi niekas jai nė netrukdo. Autobusas artėjo prie Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios, pro kurią pravažiuodamas niekad nepraleidžiu progos į ją pasižiūrėti, nors savo išore mažai įstabi, lyginant su vidumi. Radau pretekstą kreiptis:
– Panele, pažiūrėkit kas ten ant bažnyčios sienos užrašyta; virš staktos, aukštai virš staktos, jūs geriau matote?!
Ji noriai sutiko, prigludo prie lango ir skiemenuodama, nerangiai skaito: „Regina pacis funda nos ir pace“. Perskaičiusi atsigręžė į mane ir žiūri rimtu, aiškiai klausiamu žvilgsniu. Vėl pasimatė dieviškai gražus jos veidelis. Norėjosi žvelgti į jį ir nieko nenorėti. Ji ir toliau klausiamai žiūrėjo į mane, bet atsakyti neturėjau ko, tad sakau:
– Ačiū! Geros jūsų akys.
– Raidės tai didelės. Gerų akių nei nereikia.
Tyla. Telefono vėl maigyti ji nesiėmė ir du kartus dar dirstelėjo į mane. Matėsi, kad jai kažkas rūpi, tik sunku nuspėti kas.
Negalėdamas nieko atspėti, paklausiau, kas man parūpo:
– O žodis „pacis“ užrašytas didžiąja ar mažąja raide?
Ji akimirką susimąstė, susikaupė akis primerkdama. Pasimatė kokios ilgos jos blakstienos. Nežinau, ar nepailgintos, nes ir tokiu pasigražinimu jos užsiima.
– Nepastebėjau. O kas čia jus domina?
– Domina viskas, ką pamatau. Va tokios panelės labai įdomauja.
Ji nekaltai, ir kažkaip užjaučiančiai, šyptelėjo. Kaip dar niekad niekuo nenusikaltusi – toks skaistus, aiškus buvo jos veidelis ir išraiška.
– O maniau gal jūs kunigas, – pasakė. Atrodo, kad pasišaipydama.
– Ne kunigas, bet lotyniškai kelis žodžius suprantu.
– Tai kas ten buvo parašyta?
– Brangiai jums kainuos, jei pasakysiu.
– Tai nesakykite.
Ir nusisukusi vėl spaudinėja SMS. Aš patenkintas, kad ji tiek su manim pašnekėjo, bet dar sakau:
– Pasakysiu jums nemokamai.
Ji atsisuko dėmesingai plėsdama akis, kuriose matėsi naivuoliškai žavus susidomėjimas.
– Tai reiškia: „Taikos karaliene, saugok mus taikoje“, – išverčiau jai, nenuleisdamas akių nuo jos lūpų, prasivėrusių iš smalsumo. Net dantukai matėsi pro jas, be abejo, stropiai valomi, nes blizgėjo, ar gal dėl jos jaunatvės buvo tokie. Atrodė, kad nuo jų net žybsi, net šviesa sklinda, burnoje nors ir nereikalinga. Tą akimirką ji man pasirodė tokia graži, patraukli kaip sapne, ir aš nesusilaikiau, išpyškinau sakinį:
– Dabar duok bučiuką už tai, kad pasakiau!
Va dabar tai iš tikrųjų nuoširdžiai ją prajuokinau. Bet ne iki kvatojimo. Pasakiau greitakalbe, labai staigiu žodžių pliūptelėjimu, kuris jai buvo visiškai netikėtas. Ji nusuko galvą ir juokėsi kaip nekaltas ir natūralus vaikas, nors jai buvo jau tikrai per dvidešimt. Negalėjo nuslėpti ir susinepatoginimo, nežymi gėda pažymėjo jos veidą, gėdijimasis matėsi jai juokiantis, nusižymėjo staigiu, ryškiu raudoniu jos droviame veidelyje. Ir aš pats susijaudinau, tuos akiplėšiškus žodžius pasakęs; jie man kažkaip savaime ištrūko. Nenorėjau nieko jais nė pasiekti, tikėtis bučinio būtų buvę ne naivu, bet kvaila. Tačiau aš iš tikrųjų taip pasakiau, paprašiau neįmanomo. Tikrai kaip beprotis. Iš tikrųjų tą akimirką aš beprotiškai norėjau pabučiuoti jos besijuokiančias lūpas, argi galėtų būti tai kam nors neaišku; ir gyvenimą, tą akimirką, už bučinį atiduoti galėjau.
– Ne! – tarė tyliai besijuokdama. Ir, kas nemažai stebėtina, nė kiek nepasipiktinusi. Pastebėjau, kad ji netgi apsidžiaugė, džiaugsmas matėsi veide, nors regima man buvo tik iš šono. Mačiau kaip sužybsėjo perliukai burnoje, kai ji tarė tą „Ne!“. Mane sužavėjo, kad ji atsakė, tuo nenutraukdama dialogo.
– Niekada? – paklausiau juokdamasis jau ir aš. Ji negalėjo nepamatyti koks buvau susižavėjęs (jos džiaugsmu).
– Reikia nusiskusti, norint tokių dalykų.
Taip ji ir pasakė! Dar labiau išraudonuodama. Man stebuklingai netikėtai ir nenuspėjamai. Aš čiuptelėjau sau už smakro, lyg nežinodamas ar skutausi ir įtardamas, kad būtent tai jai ir patinka, kad esu apžėlęs. Be abejo, sakė pašiepdama, meluodama. Nei vienaip, nei kitaip ji su tokiu nepasibučiuotų, tam suvokti nei nuovokos nereikia. Barzda čia jokios reikšmės neturi kokia ji bebūtų. Nesiskutęs jau maždaug savaitė laiko. Didysis susijaudinimas man pamažu praėjo, bet širdis daužėsi dar smarkokai. Šitaip kalbinti reto grožio merginą kainuoja nervų. Sakau jai:
– Atsiprašau. Nepagalvojau, kad esu kaip razbainykas.
Juoktis ji liovėsi ir parodė mimiką, bylojančią, kad daugiau kalbėtis ji nebenori. Autobusas lėtai važiavo nuo stotelės iki stotelės ilga Antakalnio gatve jose ir pastovėdamas, žmonės vieni įlipdavo, kiti išlipdavo ir, rodės, niekam mes nerūpim. Jau ir man tuoj teks išlipti, bet dar yra kada pašnekėti.
– Panele, jūs tikriausiai studentė? – paklausiau sukaupęs drąsos, nes jau abejojau ar atsakys ir ką pasakys. Situacija, mano atžvilgiu, buvo pavojinga. Kita jos vietoje, išvis būtų pabėgusi nuo manęs, tokio laukinio, būtų staigiai atsistojusi ir persėdusi kitur, laisvų vietų buvo pasirinktinai.
– Autobusas važiuoja į Saulėtekį, tai todėl manote, kad aš studentė? – tolesniam mano pasitenkinimui prabilo ji vėl, draugišku balseliu.
– Ne, aš manau jūs jau baigusi aukštąjį mokslą. Matosi.
– Oi! – staiga neramiai sujudo jinai, ir pradėjo raustis kišenėje. Greit išsitraukė talonėlį, jį ištiesino ir padavė man pažymėti.
– Visai pamiršau, ačiū, kad priminėte, – tarė, kai pažymėtą talonėlį grąžinau. Nelabai supratau, ką ji sako, todėl paklausiau:
– Kaipgi aš jums priminiau?
– Priminėte, kad važiuoju į Saulėtekį.
– O jūs man priminėte, kas sugalvojo pavadinimą „Saulėtekis“.
– Kas? – lyg stropi studentė prašančiai paklausė jinai.
Dabar man vėl kilo pašėlęs noras platoniškai pasimėgauti jos lūpomis ir paerzinimu. Nespėjus jai nusigręžti atsakiau:
– Kalbininkas Jonas Balkevičius.
Ir staigiomis pridūriau:
– Duok dabar bučiuką už tai, kad pasakiau!
Ji vėl linksmai nusijuokė kaip ir pirma, tik jau trumpiau, santūriau ir nieko neatsakė. Nežinant ką dabar sakyti, klausimas atėjo kažkur iš pasąmonės, atėjo pats, man savęs, savo minčių, nei nekontroliuojant:
– Kiek šaukščiukų cukraus jūs dedatės į arbatą? – paklausiau vėl labai staigiu kalbos pliūptelėjimu.
– Kavą geriu, ne arbatą, – vis dėlto atsiliepė ir į šį absurdą jinai, kuo rimčiausiai.
– Vis tiek atsakykite. Galioja klausimas ir kavai.
– Tai kas iš to, jei pasakysiu? Ar manęs nemušite?
– Oi, kas galėjo tokią mintį pakišti? Tave reikia cukrum penėti, anot Fiodoro Dostojevskio, o dar sakote „mušite“, – painiodamasis pasiaiškinau. – Tiek kartų pabučiuosiu jus į žanduką, kiek šaukštelių įsidedate. Pasakykite.
– Vadinasi, nesakysiu. Jei ir daktaras būtumėt.
„Nors nepanašu“, – mintyse pratęsiau jos sakinį.
Ji nutilo. Abu paslaptingai – o ji ir šelmiškai – šypsojomės. Man jau buvo laikas išlipti ir aš atsistojau, nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos akių? Nevalingai, iš susijaudinimo, į ją žiūrėdamas mirktelėjau abiem akim (vaikystėje sirgau tiku!) ir jau žengiau durų link. Tada ji pasakė:
– Nebent grįždama.
Ir nusijuokė valiūkišku, aiškiai ironišku, bet man labai mielu juoku. Supratau, kad ji šiuo pažadu pasišaipė. Vis tiek tą valandą buvau laimingas.
 
Ėjau miško keliuku į archyvą dirbti, o akyse regėjau jos besijuokiantį veidą. Ausyse tebeskambėjo tas jos pasakytas „Ne!“, kai pirmąsyk pasakiau duok man bučiuką. Tą momentą ji buvo žavingiausia, todėl ir įstrigo atmintyje jos pasakytas „Ne“, kartu su juoko skambėjimu. Ir dirbant ji neišėjo man iš galvos. Nesakyčiau, kad tai man trukdė dirbti, bet vis dėlto daug sykių sugavau save, kad perverčiau rankraščio lapą, o kas jame parašyta – nesuvokiau. Nes tuo metu galvojau apie ją, ir mano sąmonėje buvo ne tekstas, o jos atvaizdas. Akyse matėsi paveikslas tos nepažįstamos, bet kažkuo labai artimos, tarsi jau labai seniai pažįstamos, nors jos nežinojau nė vardo, nė nieko apie ją išvis, tik išvaizdą tespėjau paregėti. Tiek priešpiet, tiek ir po pietų kokybiškai negalėjau dirbti. Dėl negalėjimo susikaupti, dėl to malonaus jos vizualinio prisiminimo, kuris vis išnirdavo ir išnirdavo man prieš akis, norėjau išeiti iš darbo jau priešpiet. Bet vos panorėjęs keltis ir išeiti, prisimindavau direktorės žodžius: „Nušluostysim nosį visoms leidykloms“ – tiek daug ji tikisi iš knygos, kurią parengti mane pasiuntė, todėl reikia sėstis ir dirbti. Beje, netgi dvi knygas parengti: vieną neskelbtos poezijos, kitą – neskelbtos prozos. Vis tiek archyve ilgai neužsibuvau: iškart po pietų pridaviau skaityklos vedėjai rankraščių aplankalus ir išėjau tuo pačiu keliu namo – į stotelę. Čia, beveik laukymėje, autobuso daugiau niekas nelaukė, bet jis iš Saulėtekio atvažiavo tuoj pat. Tarytum vien dėl manęs. Ilgas kaip traukinys, ir pustuštis. Įlipęs atsisėsiu manau kur nors gale prie lango, kad galėčiau apžiūrinėti įlipančius žmonės ir per langą pasižiūrėsiu. Bet iškart teko laimė žengti į priekį. Nes pamačiau tuos pačius juoduosius ilgus plaukus, rytinę „mano“ merginą. Nesivaržydamas ir labai stebėdamasis, kad ją matau, priėjau, ir sakau:
– Sakėte, panele, kad nereikia klausti ar čia laisva!
Tada drąsiai ir patogiai šastelėjau prie jos. Kai mane ji pamatė, išsigando, tuo ir mane išgąsdindama. Bet labiau pasimatė jos pasipiktinimas, negu išsigandimas ar nustebimas, jos akys žaižaravo pykčiu. Ji atrodė kažkuo pasikeitusi, tarytum per dieną jai kažkas nutiko, kažką svarbaus sužinojo ir tai labai pakeitė jos nuotaiką, atsispindinčią jauname, bet išraiškingame veide. Tokio veido, rodos, neturėtų jokie rūpesčiai blaškyti ir tamsinti. Jauni veidai dažnai būna vienodai nerūpestingi. Nerūpestinga buvo ir ji, tačiau su kažkokia didelio protingumo ir drąsos priemaiša. Aš žiūrėjau į ją ir tylėjau, nes buvau išsigandęs tokios nedraugiškos reakcijos. Bet tai truko neilgai, kelias sekundes, tačiau labai įtemptas. Greit jos, į mane žiūrintis, veidas kardinaliai pasikeitė: ji pradėjo kvatotis, daug garsiau negu ryte, kai ją prajuokinau savo kreipiniu „duok bučiuką“. Sunku buvo suprasti tokį jos elgesį, kaip ir daug ką merginų. Bet jeigu kvatojasi, tai geresnio poelgio nereikia nė norėti. Kvatotis nebaigus, pasigirdo... daina; kiek supratau, angliška. Sklido kažkur iš jos kišenės. Tai buvo jos telefonas, jai skambino. Išsitraukė, man jau matytą, telefoną ir surimtėjusi atsiliepė „Alio!“. Tačiau nekalbėjo, atidžiai klausė ką jai šneka. Man nesigirdėjo ką jai sako, nors sėdėjau šalia (kai kurių telefonų girdisi). Keliskart tepasakė „uhu“ ir labai ištęsdama „taaaip“, lyg kažką patvirtindama. Paskui: „žalgiris... tikrai, ... iš tikrųjų“. Telefoną užvožusi įsistebeilijo į mane skverbiančiu žvilgsniu. Aš net nenorėjau, kad šitaip dėmesingai žiūrėtų. Buvau, kaip ji sakė, nesiskutęs, ir išvis neturiu šansų kad patikčiau. Esu toks susinešiojęs, kad jau ir į veidrodį bijau pasižiūrėti, ir į vitriną, kuri atspindi kaip veidrodis. Labai bijojau, kad jos veide nepamatyčiau pasibjaurėjimo manimi. Guodė tik ta viltis, kad esu tvarkingai susišukavęs, nes kepurės nesidėjau, išeidamas iš archyvo tualete prieš veidrodį susišukavau pagal klasikinę šukuoseną, šukas pašlapindamas, kad nestyrotų nė vienas plaukelis. Vėjo nėra ir plaukų man neišsklaidė. Mačiau, kad kaip tik į plaukus ji ir pasižiūrėjo, ir nežinau rimtai ar juokais paklausė:
– Kur jūsų kepurė? Ryte buvote su kepure.
Aš kaip vaikas prieš mokyklos direktorių išsitraukiau iš kišenės savo megztą „kojinę“ ir pasakiau:
– Va.
Atrodo, kad ji liko patenkinta atsakymu, nes tai pasimatė jos gražiame veide, kurio niekaip negalėjau įminti. Kodėl jai rūpi toks dalykas – kepurė? Bet negi blogai, kad parūpo. Gali klausti ko nori, atsakymą rasiu, ir ko čia man pačiam ją paklausus; jau per ilga ir pauzė. Bet ji mane aplenkė:
– Jums tiktų ūsiukai, – netikėtai tarė. Na štai: bijojausi pasibjaurėjimo manimi, o ji – „Jums tiktų ūsiukai“ Ir nė kiek nenusijuokė, bet nematomas juokas paėmė mane patį:
– Dėl jūsų užsiauginčiau.
– Ir barzdelę, espanjolę, – pridūrė jinai. (Blykstelėjo mintis, kad atrodyčiau kaip pelkių Pinčiukas, „Velnio nuotakoje“ matytas.).
Dabar staiga pamačiau jos veide kažkokį svarbų susikaupimą. Koks būna ryžtantis sunkiai įveikiamam veiksmui, lyg šuoliui per upelį, nežinant ar peršoksi ir neįkrisi į vandenį. Tas jos kaupimasis pratrūko labai nelauktai: ji... pakštelėjo bučkį man į skruostą savo dažytomis lūpytėmis! Pamaniau, kad liko jų antspaudai, bet dabar nesivalysiu, nes tai būtų nepagarba jai, nepagarba pabučiavimui, nusišluostysiu vėliau, kai ji nematys. Kaip greit žmonės pasikeičia, greičiau, negu per dieną štai pasikeitė! Nepasakyčiau, kad mane tai nustebino, mane tiesiog pritrenkė. Pajutau bučinuko emocinį aromatą, kuris tikrai gali būti geriausi vaistai nuo bet kokios depresijos. Jos ir išsikvėpinimas pasijuto, gaivinančiai padvelkė į mano jautrią nosį – nežinomi, labai malonūs gėlių skonio ir kvapo kvepalai, matyt, prancūziški ir brangūs. Rodos, ji net ir atodūsiu kvėptelėjo į mane, nes pasijuto ir kūno kvapas, ne vien dirbtinasis. Bet viskas įvyko taip greitai, kad įspūdį nelengva ir išanalizuoti. Ir toliau viskas vyko labai greitai, nespėjau nieko nė pasakyti: ji lengvai pašoko kaip stirna ir nulėkė prie durų. Bet jos buvo uždarytos, autobusas tebevažiavo. Tai jinai, lyg dar turėdama atliekamo laiko ir norėdama jį išnaudoti, grįžo atgal prie manęs ir... pakštelėjo į kitą skruostą. Tikrai nuotykis kaip Biblijoje: jei gauni per vieną skruostą, tai atsuk ir kitą. Aš atgavau savitvardą ir spėjau drebančiu balsu paklausti:
– Už ką tokia malonė, nepelnyta?
Bet ji nieko neatsakė tik vėl nulėkė prie durų, kurias tą patį momentą ir atidarė, nes buvo jau stotelė, ir ji iššoko į gatvę, tarsi kregždė iš narvo; jeigu konkrečiau – kaip iš kompanijos, kurioje ekscesai, kurioje toliau būti jau neatlaiko jaudinimasis ir nervai.
Keleiviai, kurie nesnaudė visa tai matė. Ir per rytinį „ekscesą“ pastebėjau į mane nukreiptų žvilgsnių. Ryte viena moteris į mane žvelgė ir smalsiai, ir pagiežingai, nebyliai smerkdama mano norą pasibučiuoti, nes girdėjo ir ką kalbu. Viešose vietose dažnai pastebiu žmonių, kurie man pasirodo kažkokie neatsitiktiniai, lyg ne savo reikalu einantys ir važiuojantys, todėl ir peržvelgiu visus kiekvienakart. Ta minėtoji moteris labai išsiskyrė, ją pastebėjau pirmiausia kaip ji spokso į mus. Tokia išraiška, be abejo, būna to žmogaus, kuris žiūri slaptų dalykų per rakto skylutę: „Štai ką aš matau, va ką jis išdarinėja“, – sakyte sakė pagyvenęs jos veidas, veidas pensinio amžiaus, davatkos, kuri nuokrypių nuo savo moralės normų nepripažįsta jokių, o tokį elgesį kaip mano, laiko baustinu. Pirmą akimirką, kai į ją pažvelgiau, ji net dantimis griežė, bet pamačiusi, kad griežimą pastebiu, ji žandus atleido ir jos pyktis atlyžo; bet tai tik todėl, kad į ją žiūriu, matyt, išsigando atsakomosios rūstybės. Moterims nebūdingas dantų griežimas, o ji griežė. Tiesa, aš nelabai paisau, kas man pašaliniai, ir manęs nedominantys. Kaip vanduo nuo žąsies nubyra nuo manęs priekaištingi ar smerkiantys pažvelgimai ir nedraugiškumas ar neapykanta.
Mano mintys nuklydo į nepažįstamosios, žaviosios merginos žodžius, kuriuos pasakė kalbėdama telefonu: „tikrai, iš tikrųjų“. Ką tai galėtų reikšti? Jaučiu, kad tai kažkaip susiję su manimi. Gal tai buvo patvirtinimas, kad tikrai, iš tikrųjų KGB seka mano galvos funkcionavimą, mano judėjimą? Kas begalėtų atsakyt.
____________________________