Lyg medinis dievukas,
naminio tabako suktinę surūkęs,
rymo pavargęs tėvukas.
O gal tai tik tėviškės rūkas
virš pievų žaidžia istoriją
ir Saulei patekėjus išnyks kaip dūmas?
Ale koks skirtumas –
pasaulis vis tiek suklaidintas
ir pamišęs, pasakytų.
Jis jau tada,
dar po brolžudiško karo,
apkurto, apako.
Išgyti nuo melancholijos
jam reikia tik duonos abrako
ir tautinės ambrozijos.
Ir teisės sėdėti ant žvėrių tako,
kuriuo kartais praeina žmogus.
Dažniausiai grybautojas. Iš miesto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-08-24 12:39:37
Originalu. Kūrinys su gilia potekste.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-08-23 22:54:50
Esmė: paprastumo, tikrumo, duonos ir gyvo gurkšnio link. Kadangi (rimtai ir filosofiški nusiteikus) neatrodo, kad Dievas kada nors kankinamas melancholijos, tai atrodo, kad čia rymo nebent idėjiniai pavidalai (medinis ir/ar gyvas).
Ir dūmoja tasai lyg koplytstulpyje dievukas, lyg sodžiuj tėvukas: koks pasaulis svetimas. Žvelgia į praeitį (ir pavadinime turbūt seni laikai), kartu ir galimą (trokštamą, idealų) pokytį, atgimimą.
Įdomi pabaiga – teisę sėdėti ant tako dievukas-tėvukas turi, nes nori nenori yra įsuktas į žvėrių trasas (visuomenės gyvenimą). O žmogus, kuris pasirodo kaip netyčia tarp žvėrių užklydęs šviesulys, čia pat gerąją žinią prislopina – visgi grybautojas (kvaiša ir dar svetimas). Nors kita vertus, draugiškas gamtai, tik grybauja…
Gal viskas tik rūkas. Kaip visur.